Baigiantis vasarai, nutyla paukščiai giesmininkai ir miškas pamažu nuščiūva. Tik tekant saulei medžių lajose suklega, sutilindžiuoja, susirena klajojančių paukščių būreliai. Bet balsai lyg užkimę, liūdni: kas nerimastingai ruošiasi tolimai kelionei, kas sunkiems žiemos išbandymams.
Lietuvos gamtos perlai
10 straipsnių
Kiekviena šalis turi savo simbolius: herbą, vėliavą, himną, nemažoje dalyje kurių matome įvairius gamtos objektus, gyvūnus ar augalus, kurie atspindi šalies istoriją, kultūrą, papročius, unikalumą ir yra tapę savotiška vienos ar kitos valstybės vizitine kortele. Nelyginamai daugiau gamtos objektų yr...
Pastaruoju metu visuomenėje verdant aistroms miškų išsaugojimo tema, tikriausiai vietoje būtų toks klausimas: kuris Lietuvos miškas yra vertingesnis – Labanoro giria ar Punios šilas? Be abejo, šis klausimas yra nekorektiškas ir neteisingas vien jau todėl, kad atsakymas priklausytų nuo to, kam jį adr...
„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?“ Tikriausiai nereikia pristatinėti autoriaus ir vietos, apie kurią parašytos šios eilutės – labiausiai Lietuvoje ir už jos ribų išgarsinto mūsų krašto miško – Anykščių šilelio.
Kokia palaima karštą vasaros dieną atsidurti didžiulių senų ąžuolų, liepų, klevų, skroblų pavėsyje, mėgautis gaivia vėsa išlakių lajų šešėlyje, klausytis lapų šnarėjimo ir paukščių čiulbesio, panirti į senovę menančias medžių mintis. Tik kur tokį mišką rasti?
Gamtos mylėtojų tarpe dažniausiai vyrauja įsitikinimas, jog natūrali gamta ir retosios augalų ar gyvūnų rūšys tarpsta tik didžiosiose mūsų šalies saugomose teritorijose – Čepkeliuose, Kamanose, Viešvilėje, Žuvinte bei nacionaliniuose ar regioniniuose parkuose.
Dzūkija. Šis kraštas daugeliui asocijuojasi su neaprėpiamais pilkomis kerpėmis nuklotais pušynais ir voveraitėmis. Na, dar baravykais. Gal dar nuostabiomis, srauniomis, skaidria vandenėmis smėlio skardžiais pasidabinusiomis miškais vinguriuojančiomis upėmis – Merkiu, Ūla, Grūda, Katra, Skroblumi.
Šiandien kiekvienas gamtininkas ar gamtą mylintis žmogus alpsta įžengęs į pirmykštį, kirvio nemačiusį mišką, paklajojęs po klampią, tundrą primenančią pelkę, pabraidęs po natūralią, žiedų kilimu raibuliuojančią pievą.
Sūduva. Prieš kelis šimtus metų čia buvo dykra – gūdžių miškų ir klampių pelkių kraštas – tikras rojus paukščiams ir žvėrims. Kovų su kryžiuočiais metu nuo amžių čia gyvenę sūduviai buvo išžudyti, išvaryti į nelaisvę ar pasitraukė iš gimtųjų vietų. Tik vėliau, po Žalgirio mūšio nurimus karams, čia v...
Nežiūrint kokią religiją išpažįstame, kokia pasaulėžiūra vadovaujamės, kokius įsitikinimus turime – kiekvienas šloviname savo šventovę ar šventvietę. Vienam tai gali būti bažnyčia, kitam – alkakalnis ar aukuras, trečiam tai gali būti teatras, koncertų salė ar dar kokia žemiškesnė vieta, na o gamtini...
