20 straipsnių
Buvau sėkmingai karjeros laiptais kylantis tarptautinėje įmonėje, nevedęs ir dar 30-ies neturintis vyriškis. Darbe buvau labai vertinamas, nes mano kontroliuojama sritis tiesiog spindėjo. Asmeniniame gyvenime nepavykdavo atrasti tos vienintelės, o ir dėmesį buvau nukreipęs į karjerą.
Vėlyvą lapkričio vakarą Paryžiuje nežmoniškai pliaupė lietus. Po nelengvos darbo dienos ir susitikimų, išsilavinusi iš griežtos verslo aprangos, aš iš savo kuklaus paryžietiško viešbučio kambario nusileidau į jaukiojo Saint Germain rajonėlio artimiausią ir mano ne kartą kelionių metu lankytą, mažą i...
Tą dieną atsimenu lyg viskas būtų įvykę vakar. Tuo metu mes abu dirbom biure. Ji buvo tokia nuostabi mergina. Jos akys spindėjo kaip saulės spindulėliai. Plaukai buvo švelnesni už šilką. Jos rudos akys tiesiog spindėjo meile. O balsas... Balsas skambėjo kaip pati gražiausia melodija mano ausims.
Sutikau tave, kai gyvenimo keliu norėjau eiti viena. Tuo metu man nereikėjo nieko, tik savo susikurto pasaulėlio knygose. Žmonės aplink buvo tik besikeičiantys pilki veidai, kurie niekad neužsilieka. Viskas – tik susiliejęs, bereikšmis vaizdas, kuris nė iš tolo neprilygsta mano pasauliui.
Tai nutiko prieš keletą metų, bet jo niekada nepamiršiu. Tad nusprendžiau savo istorija pasidalinti ir su jumis. Viskas prasidėjo labai gražiai...
Valentino diena – viena iš mano nelaukiamiausių švenčių ir tie kitų pasakojimai apie karštas naktis man visada keldavo pyktį ir nusivylimą. Per šią dieną net interneto neįsijungdavau, kad nematyčia to išpūsto burbulo. Manau, numanote, kodėl mano požiūris buvo toks – taip, jūs teisūs, dažniausiai aš ...
Pasakodama šią istoriją visada instinktyviai pakeičiu datą. Kai pirmiausia pasakojau geriausiai draugei, įvardijau vasario 20-tą. Kai atsivėriau kolegei – kažkurį vasario penktadienį. Vėliau turėjau ir daugiau variantų. Svarbiausia – ne vasario 14-ta, kada iš tikrųjų viskas ir įvyko.
Aš ir Edita buvome kolegos. Dirbome vienoje įmonėje. Ji visada mane žavėjo subtiliu savo humoru ir, be abejo, apvalumais, kurių neturėjo mano žmona. Nors negaliu neigti, mano žmonos užpakaliukas buvo tikrai geidžiamas vyrų ir visada didžiavausi, kad jis priklauso man. Bet grįžkime prie manęs ir Edit...
Ilgai laukta ir trumputė vasara skaičiavo paskutines savo dienas. Ir vėl rugsėjis, ir vėl sugrįžimas į studijas – tai buvo neišvengiama. Prisimenu susitikimą su grupės draugais, trumpučius juokelius, nuotaikingus ir puikius žmones, su kuriais teko bendrauti visus pirmuosius studijų metus.
Match – sugrojo pažinčių programėlė telefone. Ir nors iš karto supypsėjo atėjusi žinutė, nekreipdama dėmesio valgiau ką tik padavėjos atneštą pietų patiekalą. Baigiant valgyti supypsėjo dar kelios žinutės, todėl vis tik pasiėmiau telefoną.
Pamenate tą „Sekso ir miesto“ seriją, kur viena iš Keri draugių, Šarlotė, susirado draugą, sueities metu negalintį užbaigti, jeigu nesušukdavo: „Tu prakeikta kekše, tu prakeikta kale!“
Buvo žiema, susipažinome draugų gimtadienyje ir iš jo išėjome kartu. Iki mano namų ėjome per pusnis, susikabinę rankomis. Namuose gėrėme arbata ir šnekėjomės, ir žiūrėjome vienas į kitą išsišiepę iki ausų.
Tai buvo taip seniai, bet atrodo, kad viskas vyko vakar. Prisiminimai tokie ryškūs ir tikroviški. Niekada nepamiršiu jos veido, kuriame atsispindėjo nuostaba, džiaugsmas ir lengvas sumišimas.
Su grupele lietuvių atostogavome Graikijoje. Vieną vakarą susiorganizavome ekskursiją – palydėti saulę ant jūros kranto tarp uolų.
Romantika, o kas tai per dalykas yra? Net „Google“ paieškos sistema negali paaiškinti, kas tai. Ar tai – kuomet du žmones kažkas jungia, ar tai yra tiesiog vyro arba moters sukuriamas dalykas, kurį kitas turi vertinti ir branginti? Kas išvis mūsų visuomenėje yra romantika?
Tai vyko 2016-aisiais, kai visą žiemą būdavo daug sniego. Tai buvo pati romantiškiausia mano ir mano merginos Valentino diena.
Žinote, norėčiau jums papasakoti trumpą istoriją. Apie tuos laikus, kuomet tikėjau meile, jutau švelnius kutenimus pilve ir dievinau tą moterį šalia. Mūsų meilės istorija buvo trumpa, „sudie“ ji man pasakė Kalėdų vakarą.
Buvo ankstyvo pavasario šeštadienio vakaras... Telefone čirkštelėjo programėlės pranešimas. Kas? Dar viena „ji“? Moteris. Eilinė. Chrestomatinė moteris su dviem vaikais? Kas įprasta, kopiantiems į penktą dešimtį. Kas buvo įprasta pastaruosius mėnesius. Nieko nesitikėdamas jis atrakino išmanųjį ir nu...
Kaskart išgirdus jo balsą drugeliai pilve kaip pašėlę imdavo plakti sparneliais... Gyvai jo net nebuvau mačiusi. Bet balsas kaskart priversdavo giliau kvėpuoti.
Iki šiol prisimenate kiekvieną to vakaro detalę. Aprašykite tą prisiminimą – o gal dar tik planuojamą potyrį – ir laimėkite romantišką pasilepinimo dovaną.
