mano meilė užsieniečiui

Konkurse „Mano meilė užsieniečiui“ skaitytojai pasakojo savo įspūdingas istorijas ir dalinosi nepamirštamomis meilės patirtimis. Atėjo laikas paskelbti, kuri istorija susilaukė didžiausio kitų skaitytojų dėmesio.

Šešiš mėnesius bendravau su vienų vyrų per susirašinėjimo programėlę. Aš visada maniau, kad kai sutiksiu savo žmogų – pajusiu. Ir aš pajutau.

Tai įvyko vieną lietuvišką vasarą. Susitariau su drauge, kad ji surengs man fotosesiją. Laukiau jos prie Mindaugo tilto. Buvau visa išsipuošusi, pasidariusi šukuoseną, raudonomis lūpytėmis, papudruota nosyte...

Buvo rudens pradžia, kai aš, atvažiavusi dirbti į Olandiją, nutariau parsisiųsti „Tinder“ programėlę ir susipažinti su vietiniais gyventojais. Mergaitė buvau jau nebe maža, į Olandiją atvažiavau viena, nebijojau nei nepažįstamos šalies, nei sunkaus darbo, nei naujų žmonių.

Tais metais, kai man suėjo 25-eri, mėnesį prieš gimtadienį, aš tapau dviejų mažylių – sesers vaikų – globėja. Mergytei buvo suėję vieneri, o berniukui buvo dveji metukai.

Buvo jau gerokai po vidurnakčio, kai sėdint prie atokesnio staliuko naktiniame klube prie manęs priėjo kostiumuotas vyriškis su šampano taure rankose. Prisistatė esantis italas, prisipažino, kad mane stebėjo, bet ilgai nedrįso prieiti, ir pakvietė prisijungti prie gimtadienį švenčiančių jo bičiulių.

Prieš aštuonerius metus nusivylusi meile lietuviui nusprendžiau viską savo gyvenime pakeisti. Tiesiog padaryti pertrauką nuo draugysčių. Aišku, visos mano draugės iš manęs tik juokėsi, nes visada iki tol mano ilgos draugystės būdavo tik su lietuviais.

Esu tipiškas devintojo dešimtmečio vaikas. Iš pradžių mano gyvenimas klostėsi puikiai, tėvai mane mylėjo ir aš, kaip man tada rodėsi, turėjau viską, ko reikėjo. Bet taip tik atrodė.

Atėjus metui išplaukti į platesnius vandenis užsiregistravau užsienio pažinčių svetainėje. Nuo lietuviškų reikia pailsėti. Visai smagiai leidau laiką, o galiausiai rimtai įsitraukiau į pokalbį su vienu vokiečiu.

Tai nutiko tikrai seniai, vienos iš mano kelionių į Sankt Peterburgą metu. Vykau ten, norėdamas pažvelgti į to didingo miesto kultūrines ir architektūrines įžymybes bei baltąsias naktis. Deja, įvykiai pasisuko taip, kad turėjau jau tos pačios dienos vakare sėsti į traukinį ir skubėti namo.

Jeigu manęs kas nors paklaustų, ar verta susidėti su užsieniečiu, tai atsakyčiau, kad tikriausiai neverta, nes keblumų bus daugiau nei gerų momentų. Tačiau man taip dėstant būtų galima greitai atkirsti – žiūrėk, kas kalba! Aš bendrauju tik su užsieniečiais. Neieškau jų specialiai, tiesiog taip pasit...

Jeigu mano meilės istorija būtų pasibaigusi laimingai, tikriausiai dabar galėčiau dalyvauti „Metų emigranto rinkimuose“. Bet baigėsi viskas taip, kad noriu perspėti kitas moteris.

Visada buvau įsitikinusi, kad mano vyras bus lietuvis. Tiesiog neturėjau kitos minties, be to, buvau skeptiškai nusiteikusi santykių su užsieniečiais atžvilgiu – dėl kultūrinių skirtumų. Tačiau kai su šeima atostogavau Italijoje ir pamačiau jį, visi įsitikinimai dingo lyg jų nebūtų buvę.