misija-sibiras-bakunaites

Kai įžengėme į Balchašo miesto kapines akimirką lengviau atsipūčiau. Čia nebuvo jokių brūzgynų, paminklus ir takus užstojančių krūmų, tad matymo laukas atrodė daug platesnis nei prieš tai lankytose šiauriau esančiose Karagandos kapinėse.

Prieš 80 metų vos už 35 kilometrų nuo dabartinės Kazachstano sostinės Astanos pradėjo veikti Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris ALŽIR (Akmolinskij lager žon izmennykov Rodiny). Į jį pateko tūkstančiai sovietų valdžiai neįtikusių politinių kalinių žmonų, seserų ar dukrų, kurių vienintelis „nus...

Jie trečiadienį ir penktadienį nevalgo mėsos, keturis kartus per metus meldžiasi ir dieną, ir naktį, o mylėtis gali taip pat tik tam tikromis dienomis. Ir tai tik kelios griežtos taisyklės, kurių laikosi Lietuvoje gyvenantys sentikiai, priklausantys Perelozų religinei bendruomenei.

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės, skurdūs, sausros džiovinami ir dulkėse paskendę vietinių daržai, o pakelėje mėtosi dūlančios šiukšlės. Šis vaizdas prieš akis, ko gero, dar ilgai stovės visiems „Misija Sibiras’18“ dalyviams.

Balchašą pasiekėme septintąją ekspedicijos dieną, kai atsisveikinome su Šiaurės grupe. Kaip DELFI jau rašė anksčiau, šalia šio miesto veikė ir lageris, kurio teritorijoje iškilo „Misija Sibiras’18“ ekspedicijos pagamintas atminimo kryžius.

Nors „Misija Sibiras’18“ ekspedicija Kazachstane baigiasi, nuveiktus darbus ir patirtus įspūdžius bus galima aprašinėti dar ilgai.

Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad Kazachstane bus taip šalta, nebūčiau patikėjusi nė už ką gyvenime. Lyti pradėjo jau ketvirtąją ekspedicijos dieną mums pasilikus Karagandoje, o Šiaurės komandai išvykus į Džezkazganą.

Laikas čia, Kazachstane, lekia kitaip. Greičiau. Pirmosios dienos pralėkė akimirksniu. Galbūt todėl, kad šalis labai didelė ir daug laiko tenka praleisti kelyje. Be to, ne visada pavyksta tiksliai suplanuoti laiką, nes vietiniai gyventojai toli gražu nepasižymi punktualumu.

Nuovargis ir karštis padarė savo – viena „Misija Sibiras’18“ komandos narė antrą dieną nualpo ir susižeidė smakrą. Jai prireikė medikų pagalbos.

Po daugiau nei 4 val. trukusios kelionės nusileidome Astanoje. Nors nusileidome apie 21 val. vietos laiku, net tokiu metu termometro stulpelis čia siekė 25 laipsnius, tad akivaizdu, kad ekspedicijos dalyviams teks priprasti prie alinančio Vidurio Azijos karščio.

Iki „Misija Sibiras'18“ ekspedicijos iškeliavimo liko dvi dienos, todėl visai natūralu, kad projekto dalyviai visą dėmesį sutelkė į kuprinės turinį ir dar mėgina suspėti į paskutinius susitikimus su Kazachstane kalėjusiais ar gimusiais tautiečiais.