Mykolo Sopočkos hospisas

„Mano ryšys su tėčiu visada buvo be galo stiprus, – pasakoja vilnietė Malgožata. – Aš žinau, kaip stipriai jis myli mane, o jis žino, kaip stipriai aš myliu jį... Neprisimenu tokios dienos kai iš tėčio neišgirsčiau – „myliu tave, dukrele...“

„Tai, kad mano duktė turės didelių sveikatos problemų, sužinojau dar dvyliktą nėštumo savaitę, – prisimena vilnietė Miroslava Učkuronienė. – Septynioliktą nėštumo savaitę atlikti papildomi tyrimai patvirtino, kad mano mažoji Ema pasaulį išvys turėdama sunkią genetinę ligą – Edvardso sindromą.“

„Kai mano mama sunkiai susirgo, pasijutau kaip bejėgis kūdikis… – prisimena vilnietė Edita. – Aš tiesiog pradėjau bijoti grįžti namo... Atrodė, kad ateisiu ir rasiu mamą negyvą. Man buvo labai baisu…“

„Mano pirmieji vaikai, dvynukai, gimė neišnešioti, – pasakoja vilnietė Lina. – Tačiau jau laukdamasi jų aš supratau, kad kažkas vyksta ne taip, tik negalėjau to nusakyti žodžiais.“

„Baisiausio savo gyvenime telefono skambučio mano žmona Diana sulaukė vieną nuostabiausių savo gyvenimo dienų, – pasakoja vilnietis Gediminas Peteraitis. – Tą dieną buvome kelionėje Amsterdame. Buvome labai laimingi, gyvenimas atrodė toks nuostabus!“.