„Žinia, mano mylimiausia veikla virtuvėje – konservavimas. Ir tai yra labai plati sąvoka, dažnai lydima klaidingų nuomonių, kad tai – tik vasaros sezono reikalas. Žinoma, vasarą į stiklainius gula žymiai daugiau šviežių daržovių, vaisių ar uogų, bet pvz. uogienę galima virti ir sausio mėnesį. Tam naudoju šaldytas uogas, be to, gaminant uogienes ar džemus greitam suvartojimui galima dėti žymiai mažiau cukraus, neužversti rūsio stiklainiais. O retas ir tą rūsį dabar turi“, – sako maisto tinklaraščio „Kūmutės virtuvė“ autorė Renata Šniolienė.
Tačiau tinklaraštininkė sutinka: kai kas yra tikrai labai sezoniška, tai – raugintų agurkų ruošimas. Nors prekybos centruose jų galima rasti ir žiemą, tačiau rauginimui jie netinka – nebent trumpos sausos fermentacijos būdui.
„Jau daug metų galvojau, kaip pasigaminti raugintų vasarinių daržo agurkų ir sugebėti juos išlaikyti bute ar name be rūsio. Varčiau daug puslapių, žiūrėjau video patarimus ir suvedžiau viską į vieną tašką – agurkus reikia užraugti, o jiems parūgus priverstinai sustabdyti fermentaciją. Tai galima padaryti šalčio arba karščio pagalba“, – pasakoja R. Šniolienė.
Tada receptų kūrėja teigia prisiminusi vieną klasikinių rauginimo būdų, kai skystis nuo paraugintų agurkų nupilamas, užverdamas ir vėl pilamas ant agurkų – tokiu būdu ruošti agurkai neberūgsta, skysčiai nebesiveržia lauk, todėl stiklainius galima užsukti metaliniais ar netgi srieginiais dangteliais.
„Bet tas drumstas skystis man niekad nepatiko, todėl ėmiau ir pabandžiau kitaip. Idėją saugojau iki naujo agurkų derliaus, visą žiemą akylai stebėjau tokiu įdomiu būdu paraugtus agurkus, kelis stiklainius eksperimento vardan buvau davusi kelioms miesto daugiaaukščiuose gyvenančioms draugėms. Ir kai jau vasario mėnesį atidarėme ir paragavome, nenuvylė niekas – nei skonis, nei traškumas, o svarbiausia, manau, kad atradau tikrai patį praktiškiausią miestietiškų raugintų agurkų variantą“, – džiaugiasi tinklaraščio „Kūmutės virtuvė“ autorė.
Pasak Šniolienės, agurkai ruošiami taip pat, kaip ir klasikiniams receptams – nuplaunami ir stiklainyje sluoksniuojami su krapų skėčiais, juodųjų serbentų ir vyšnių lapais, česnako skiltelėmis. Čia griežtų proporcijų nėra.
Esminis skirtumas – druskos kiekis sūryme.
Rauginti agurkai – valgysite visą žiemą
„Prašom nenustebti – 1 litras vandens ir 90 g (!) rupios akmens druskos (3 nubraukti šaukštai).
Sūrymo neruošiu, nes būtų sunku paskaičiuoti kiek tiksliai jo reikės, todėl viską supaprastinu šitaip: kambario temperatūros vandenį į stiklainį pilu iš matavimo indo. Tada, žinodama vandens kiekį, paskaičiuoju, kiek reikės druskos. Beriu ją tiesiai į stiklainį. Kadangi taip ruošti agurkai puikiai laikosi ir ne itin šaltoje aplinkoje, galima naudoti ir užsukamus srieginiais dangteliais.
Dengiu ar užsuku dangtelį, stiklainį minutę kitą pavartau aukštyn kojomis ir atgal, kad aptirptų druska. Stiklainį dedu šilčiausioje namų vietoje. Jei naudoju užsukamus dangtelius, juos tik uždedu ant stiklainio kaklelio, nesuku nė trupučio, kad į stiklainį papultų rūgimui reikalingas oras.
Agurkus kasdien aplankau, papurtau stiklainius, pauostau. Dažniausiai po 3 dienų jau būna stiprus rūgimo kvapas, bet nelygu temperatūrai ir tik patiems agurkams žinomiems veiksniams, rūgimas trunka iki 7 dienų. Reikia stebėti.
Kai jau ateita „ta“ diena, skystį iš stiklainių išpilu į kriauklę, jo misija baigta.
Jei gaminu vieną stiklainį, kaičiu virdulį, jei didesnę partiją – didesnį puodą su vandeniu. Jam užvirus, pilu ant agurkų, iki pat viršaus, dengiu dangtelius (užsukamus stipriai užsuku) ir palieku ramybėje, iki atvės. Verdantis vanduo sustabdo rūgimą, tad galima nebepergyventi, kad skysčiai veršis lauk.
Taip ruošti agurkai patys skaniausi po kelių mėnesių ir visą likusį šaltąjį sezoną.“