Svarbu iš anksto pripažinti, jog Lietuvos švietimo sistema – optimali. Esame EBPO valstybių sąrašo viduryje. Ilgą laiką su santykinai mažais švietimo ištekliais (nuo 3,9 iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto) pasiekiame puikius tarptautinius devynmečių PIRLS ir TIMSS pasiekimų rezultatus. Tačiau 20 metų išliekame penkiolikmečių PISA pasiekimų vidutinybėmis, o ką jau kalbėti apie brandos egzaminus. Remiantis viešosios vadybos ir rinkos logika: sistema efektyvi ir naši. Ši situacija ilgą laiką tenkino Lietuvos švietimo politikus, kurių tikslas buvo ir išliko kuo mažesniais ištekliais pasiekti kuo geresnius rezultatus. Lietuvoje iš švietimo tikimasi vieno – gerų rezultatų, atmetant bet kokį alternatyvų požiūrį į visuotinio švietimo prigimtį.
Skandinavų valstybės, turėdamos pavyzdines švietimo sistemas, orientuotas ne tik į rezultatus, bet ir į „socialinio lifto“ vaidmenį, jomis prekiauja su pasauliu, taip įgydamos nacionalinį prestižą ir tarptautinį pripažinimą. Lietuva, deja, švietimo politikoje yra vidutinybė. Sistema veikia, tačiau ji išlieka ribota. Šis situacija mus atvedė ten, kur esame šiandien.
Švietimo problemas bandome spręsti fragmentiškai, kalbėdami apie efektyvų švietimo lėšų naudojimą, tinklų optimizaciją, egzaminų tvarkos pokyčius, ugdymo programas ir (ar) turinį, mokslo metų ilginimą ir kitas panašias technines švietimo politikos sudedamąsias dalis, ignoruodami faktą, jog sprendžiame sisteminių problemų paviršių, ne ištakas.
Ilgą laiką ignoravome sistemoje didėjantį šešėlį, apie kurį prieš 30 metų mus perspėjo dr. Meilė Lukšienė, Vaiva Vaicekauskienė ir Leonidas Donskis. Tik šiandien, gerokai pavėluotai, socialinis teisingumas kartu su socialinės dimensijos politika tapo aiškiomis šalies strateginėmis kryptimis.
Deja, įtraukiojo ugdymo politika tampa ne mokinių atskirtį mokyklose mažinančiu veiksniu, o visą švietimo bendruomenę varginančia ir skaldančia politika. Taip pat geltonieji mokyklų autobusai, kuriuos mūsų švietimo biurokratai mato kaip švietimo prieinamumą, – mokiniams tai ekonominės ir kultūrinės atskirties simbolis, kuris tūkstantmečio mokyklų gimnazijose aštrina mikroklimato įtampas žemo socialinio, ekonominio, kultūrinio sluoksnio vaikams.
Lietuvos švietimo politika šiandien tapo tokia primityvi, jog dažnas šią politiką formuojantis, analizuojantis ar įgyvendinantis redukuoja švietimą iki siaurai apibrėžiamų kriterijų ir empiriškai grindžiamų priežastinių ryšių, nematydamas kompleksiškos sistemos visumos. Dėl šios priežasties švietimo problemas bandome spręsti fragmentiškai, kalbėdami apie efektyvų švietimo lėšų naudojimą, tinklų optimizaciją, egzaminų tvarkos pokyčius, ugdymo programas ir (ar) turinį, mokslo metų ilginimą ir kitas panašias technines švietimo politikos sudedamąsias dalis, ignoruodami faktą, jog sprendžiame sisteminių problemų paviršių, ne ištakas.
Švietimas ir kultūra
Švietimo sistema nėra statiška ar fragmentiška, tai gyvas organizmas, jungiantis 340 tūkst. mokinių, dvigubai tiek tėvų, 35 tūkst. mokyklos darbuotojų ir mokytojų, o kur dar aukštojo mokslo sistema. Švietimo įstatymo redakcijoje švietimas apibrėžiamas kaip nacionalinio saugumo dalis, nuo švietimo priklauso tautos konsolidacija: pilietiškumas ir politiškumas, sveiko gyvenimo būdo, šeimos ir regioninė politikos plėtra ir darna. Nuo mokyklų ugdymo kokybės priklauso aukštos kvalifikacijos darbuotojų kiekis ligoninėse, teismuose, politinėse institucijose. Remiantis tarptautiniais PIRLS tyrimais, mokyklų vidinės kultūros padėtis, o ne didinamas pedagogų atlyginimas, iš esmės lemia vaikų motyvaciją grįžti į mokyklas mokyti.
Ant švietimo pečių stovi visa moderni demokratinė valstybė. Todėl sunku suprasti, kodėl apskritai pedagogų prestižo klausimai tapo tokia fundamentalia tema mūsų valstybėje. Galbūt todėl, jog šiandien prestižiškumas vertinamas ne prigimtinėmis vertybėmis ar morale. Nūdien prestižas redukuotas iki pragmatinių ekonominių kriterijų ir viešųjų ryšių. Kol mokyklas administruoja viešosios vadybos, teisės aktų ir valstybinių brandos egzaminų rezultatų sukaustyti direktoriai, nuolat nuogąstaujantis dėl mokyklų vietos reitingų lentelėse, kieme esančių gėlynų ir socialinio statuso feisbuke, neturėsime nei prestižo, nei laisvų mokyklų bendruomenių.
Klaidinga būtų tikėtis, jog nelaisvas mokytojas gali išugdyti laisvą vaiką. Valstybės gerovė ir didybė slypi ne jos ekonominėje galybėje ir plėtroje, ekonomika nevienija žmonių, nedaro jų laimingų. Modernios valstybės stiprybė slypi jos vaikų gebėjime mąstyti ne viena kryptimi. Tik plačiai mąstantis, inteligentiškas, tautiškai susipratęs ir už savo valstybės sienų mąstantis jaunas žmogus gali formuoti darnią ir stiprią nacionalinę valstybę.
Šioje mokyklų kultūros terpėje taip pat stokosime laisvų mokytojų. Tad klaidinga būtų tikėtis, jog nelaisvas mokytojas gali išugdyti laisvą vaiką. Valstybės gerovė ir didybė slypi ne jos ekonominėje galybėje ir plėtroje, ekonomika nevienija žmonių, nedaro jų laimingų. Modernios valstybės stiprybė slypi jos vaikų gebėjime mąstyti ne viena kryptimi. Tik plačiai mąstantis, inteligentiškas, tautiškai susipratęs ir už savo valstybės sienų mąstantis jaunas žmogus gali formuoti darnią ir stiprią nacionalinę valstybę.
Poreikis pokyčiams, tačiau ne reformoms
Neturime institucinių grandžių veiklos suderinamumo, mokyklų ir universitetų bendruomenės skilusios, tarpusavyje nebederinančios bendro darbo. Pažeistas švietimo sistemos tinklas, organizmas veikia fragmentiškai, kiekviena institucija dirba sau.
Taip pat matome sistemos biurokratiškėjimą ir skaitmenizaciją, ardančią gyvą mokytojo ir mokinio santykį, kuriame slypi mūsų etnoso dvasia. Informacijos ir pedagogų statuso infliacijos laikais, vykstant nuolatinėms gyvos sistemos pertvarkoms, tiesioginis žmonių santykis išlieka geriausia žinių perdavimo priemone. Mokytoją keičiantis ekranas ir internetas yra didžiulis iššūkis mūsų vaikams. Pedagogas – tai ne tik švietimo paslaugų tiekėjas ar ugdymo programų įgyvendintojas, tai mūsų ateities visuomenės stuburas, žinių ir informacijos interpretuotojas, mokslą pateikiantis gyvą ir empatišką, neleidžiantis vaikui ištirpti informacijos tyruose. Taip pat mokytojas per save perkošdamas žinias apsaugo mokinį nuo grėsmių, kylančių iš mokslinio reliatyvizmo ir šalto faktų objektyvumo. Mes nenorime užauginti protingų, tačiau šalto proto vaikų kartos. Šis ugdymo modelis puikiai pasitarnavo nacistinėje Vokietijoje.
Dehumanizuota švietimo sistema, būdama politiniu įrankiu kaskart besikeičiančioms partijoms parlamente, tampa nuolat kintančių išorinių interesų vargdiene. Situacija tokia, jog šiandien turime pažeistą inkrementinę nacionalinę politiką, nutolusią nuo tautos etoso. Sistemos pastovumas ir artumas tautos savasčiai – kiekvienos stabilios švietimo politikos pagrindas. Mokyklos neturi tarnauti Europos Komisijų direktyvoms, Pramonininkų konfederacijai, Pasaulio bankui ir kitų nacionalinių / viršnacionalinių institucijų „užsakymams“, valstybinių brandos egzaminų rezultatams. Mokykla – tai terpė laisvam žmogui ugdyti. Tačiau Lietuva stokoja atsparumo šiems procesams, priežastis – mes neturime lietuviškos švietimo sistemos, kylančios iš nacionalinės kultūros. Mokykla privalo eiti visuomenės priekyje, o ne paskui ją. Dėl šios priežasties skatinu rinkimus laimėjusias partijas grįžti prie „Tautinės mokyklos“ ir „Geros mokyklos“ koncepcijų.
Būtinas švietimo politikos depolitizavimas, Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) bei Kultūros ministerijos kartu su Nacionaline švietimo agentūra (NŠA) ir kitomis švietimo įstaigomis privalo įgyti universitetams tolygią politinę, vadybinę ir administracinę laisvę. Taip pat būtina švietimo decentralizacija atsakomybės nenusimetant, bet ją perduodant vietos savivaldoms – geriausiai išmanančioms vietos problemas, galinčioms jas lanksčiai spręsti pagal vietos bendruomenių išmonę, poreikius ir vietos kultūrą.
Miestų tarybos nariai, merai bei savivaldybės administracijos, demonstruojančios kokybiškos švietimo politikos įgyvendinimo nekompetenciją, greitai bus „statomos“ į vietą savo vietos rinkėjų ir moksleivių bendruomenių. Tačiau norint, kad ši sistema veiktų, privalo atsirasti masišką tėvų, mokinių, mokytojų atstovų įtrauktis į viešosios politikos formavimą, šiandien mes to neturime, nes vieni ignoruojami ir sankcionuojami, o kiti tiesiog bijo kalbėti. Bet kuris kultūros izoliavimasis nuo naujovių, nuo aštresnių ar švelnesnių nuomonių, mąstysenos, jausenos, veiksenos susidūrimų stabdo ir slopina ir tautos, ir atskiro žmogaus kultūros natūralią raidą (Lukšienė, 1989).
Šiandien švietime elementariai stokojame formos, o be formos negali būti gerų reformų. Lietuvoje švietimo politikos formuotojai per dažnai remiasi duomenimis ir per retai – tyrimais. Bėgti pagal tendencijas yra neišmanu, turime nusiimti situaciškai reflektyvų mąstymo būdą, per dažnai politikoje stokojame elementarios rimties ir dvasios aristokratiškumo.
Būtina aiškiai apibrėžti Lietuvos švietimo filosofiją. Šiandien švietime elementariai stokojame formos, o be formos negali būti gerų reformų. Lietuvoje švietimo politikos formuotojai per dažnai remiasi duomenimis ir per retai – tyrimais. Bėgti pagal tendencijas yra neišmanu, turime nusiimti situaciškai reflektyvų mąstymo būdą, per dažnai politikoje stokojame elementarios rimties ir dvasios aristokratiškumo.
Pabaigai norėčiau paminėti tai, jog Lietuvos švietimo sistema yra nelaisva pati sau. Lietuva pagal bendrus duomenis pasaulio valstybių kontekste atrodo išties neblogai. Tačiau kokia realybė kausto šios modernios ir ekonomiškai stiprios valstybės švietimo sistemą? Mūsų mokytojų amžiaus vidurkis viršija 50 metų. 15 metų perspektyvoje mes turime itin gąsdinančią situaciją su pedagogų senatimi visuomenėje, o politikų ir nevyriausybinių organizacijų siūlomi problemų sprendimo būdai nerimo kelia ne ką mažiau. Socialiniai tyrimai vėluoja, kokioje situacijoje esame šiandien, suprasime tik po 6–7 metų. Taip pat susiduriama su nuolatiniais valstybinių ir tarptautinių tyrimų duomenų neatitikimais. 20 metų įgyvendintose strategijose matėme gausybę artėjančių grėsmių, tačiau sprendžiant iš kasmetinių švietimo politikos analizės publikacijų atrodė, jog Lietuvos švietimo sistema yra savo klestėjimo periode – vėlgi, turbūt todėl, jog nuolat lyginama su 1992 metais. Situaciją galima aiškinti tuo, jog ŠMSM ideologiškai filtruoja publikacijų ir analizių turinį. Pedagogų rengimo reorganizacija buvo įgyvendinta skubiai, nepasvertai ir iki galo neišdiskutavus. Pedagogų rengimo centro padalinimas į Kauną ir Vilnių sukėlė daugiau chaoso nei sistemos efektyvumo. Uždarius Lietuvos edukologijos universitetą, kaip ir didžiule apimtimi reorganizavus NŠA, destabilizuotas visas švietimo politikos įgyvendinimo stabilumas. Turime milžinišką išorinio vertinimo mašiną, daugelį problemų matome prieš pat savo nosį. Specialistų, ekspertų mokslininkų – t. y., problemas spręsti galinčių įrankių – apstu, tačiau taip sudėtingai keičiame.
Metas pripažinti, jog Lietuvos švietimo sistemos problema tvyro ne jos sistemoje ar prestiže, o mūsų pačių ribotume ją suprasti. Mes labai sunkiai ir vangiai keičiamės, o dažnas darbas išlieka deklaracijomis, kurios neveikia. Užsienio valstybių patirtys neretai Lietuvos visuomenei yra kultūriškai svetimos ir infrastruktūriškai neįkandamos, todėl ir neveikiančios. Lietuva po didžiosios švietimo reformos 2000 metais sunaikino visas pedagogų prestižo galimybes ateityje. Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijos tapo niveliuotais techniniais vyriausybių ir partijų politinių užmojų įrankiais nevaldomos laisvos rinkos ir naujosios viešosios vadybos epochoje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
