Kelionės gali būti poilsinės, gali būti labai aktyvios – pažintinės, bet dar gali būti tokios, kuriose gimsta naujos verslo idėjos. Yra tokia rūšis žmonių, kurie specialiai tam ir keliauja, kad lankydami svečius kraštus nužiūrėtų kokį nors įdomesnį verslo modelį. Taip labai dažnai daro tie, kas verčiasi maitinimo verslu – užsienyje prisigaudo įvairiausių naujovių. Tam labai tinka Azijos šalys, kur kiekvienais metais atsiranda dešimtys įvairiausių naujų užkandžių, gėrimų arba įdomių jų pateikimo variantų.
Kartais užtenka tik to – įdomiai supakuoti, ypatingai paserviruoti, ir žmonės pamišėliškai puola pirkti tai, ką parduodi. Tokios kelionės labai apsimoka, nes jeigu jose atrastus dalykus tinkamai panaudoji, jei verslo idėją laiku ir vietoje įgyvendini, gali susikrauti nemažą kapitalą. Lietuvoje tokių atvejų turime ne vieną.
Kadangi pats verslais neužsiimu, keliaudamas pamatytas verslo idėjas aš stengiuosi padovanoti visiems Lietuvos žmonėms. Na, bent jau tiems, kurie skaito „Delfi“ kelionių skiltį. Jums ir vėl pasisekė – gausite nemokamą pasufleravimą, ką galite padaryti, kad atšilus orams uždirbtumėte papildomų pinigų, o gal net ir labai daug pinigų.
Šią verslo idėją atsivežiau iš lietuvių dar gana vangiai lankomos Panamos – šalies, kur susitinka Šiaurės ir Pietų Amerikos. Šalies, kuri, palyginus su skurdžiomis kaimynėmis, turi labai neblogą ekonomiką ir saugumo lygį. Gal jau girdėjote – vis dažniau Panamą apžvalgininkai mėgsta pavadinti antruoju Singapūru, o tai jau labai skambus titulas.
Tropinio klimato šalyje vėsu nebūna niekada, net ir šalčiausiais mėnesiais nakties temperatūra dažniausiai nenukrenta žemiau 20 laipsnių, o dienomis – karšta arba labai karšta, todėl natūralu – žmonės čia visais būdais nori gaivintis. O vienas iš populiariausių atsigaivinimo būdų yra ieškoti kur nors netoliese parduodamų gėrimų pavadinimu „Raspados“.
Dažniausiai ilgai ieškoti nereikia, nes jais prekiaujantys pardavėjai būna visur – gatvėse, parkuose, prie didesnių viešbučių ir parduotuvių. Panamoje bei kaimyninėse Lotynų Amerikos šalyse – Kolumbijoje, Ekvadore, Gvatemaloje, Salvadore – „Raspados“ populiariau už bet kokius kitus limonadus ir, toks vaizdas, kad net už vandenį dažniau jie geria būtent šitą negazuotą gėralą.
Pirmiausia paaiškinsiu, ką reiškia pats gėrimo pavadinimas, kildinamas iš ispaniško veiksmažodžio „raspar“, kuris lietuviškai reiškia „gramdyti“ arba „skusti“. Tai tiesiogiai susiję su tuo, kaip gaminamas šitas desertinis limonadas. Juo prekiaujantys pardavėjai gatvėse stovi su milžiniškus ledo luitu. Na, tokio dydžio, kaip kokia bananų dėžė arba kaip nedidelis rankinio bagažo lagaminėlis. Kad ledo luitas per greitai neištirptų, jis būna uždengiamas dideliu metaliniu dangčiu, o pas kai kuriuos modernesnius pardavėjus net nuleidžiamas į šaldymo kamerą.
Kai pardavėjas gauna užsakymą, jis pasiima specialų įrankį ir tą ledą gramdo – tai daro greitais judesiais, o tada prigramdytus ledo trupinius suverčia į puodelį. Tai vienas iš pardaviminių triukų – tas gramdymas vizualiai labai gerai atrodo, todėl dažnai turistai puola filmuoti ir fotografuoti, o tada, aišku, dalintis socialiniuose tinkluose. Net ir patys vietiniai, šį vaizdą matantys nuolatos, kartais nesusilaiko bei pafilmuoja, kaip jiems ruošiamas gėrimas. Po to į prigramdytus sniego trupinius iš butelių samčiu pilamas pirkėjo pasirinktas sirupas. Jų būna įvairių – pasiflorų, ananasų, mangų, braškių, vyšnių, kivių, apelsinų.
Tada pardavėjas ima kitą butelį ir ledo trupinius pasaldinta kondensuotu pienu. Galiausiai, kaip paskutinis „Raspados“ sluoksnis dedami švieži, smulkiais gabaliukais pjaustyti vaisiai. Į stiklinę pardavėjas kiša šiaudelį ir plastikinį šaukštelį. Tam, kad galėtum ne tik siurbti skystį, bet ir šaukšteliu valgyti vaisių gabaliukus. Už tokią stiklinę pirkėjas turi susimokėti 4 JAV dolerius.
Geriausia dalis, kad „Raspados“ ne tik gerai atrodo gamybos metu, bet ir yra labai skanus. To paslaptis – negailėti ingredientų, pridrožto ledo. Sniegas turi būti paskendęs saldžiame skonyje, tą puikia supranta pardavėjai, todėl pila visko daug. Ir tai garantuoja, kad klientas to gėrimo-deserto norės dar ir dar. Panamoje tokių pardavėjų labai daug, todėl šitas gėrimas nieko nestebina, tačiau pirkėjų srautas pas juos būna nenutrūkstamas.
Pastovūs gėrikai puikiai žino, kuris pardavėjas „Raspados“ ruošia skaniau, o kuris – silpniau. Todėl akivaizdu, kad prie kai kurių iš jų būna didesnis susidomėjimas. Įdomu tai, jog dažniausiai šiuos šaltus gėrimus parduoda vyresnio amžiaus vyrai. Bandžiau klausti, kodėl, bet aiškaus atsakymo negavau. Vienas iš pardavėjų bandė aiškinti, kad skaptuoti ledo luitą sudėtinga, tam reikia daug fizinių jėgų, atseit moterims būtų per sunku.
Man atrodo, kad toks gėrimas Lietuvos kurortuose, o gal ir didmiesčiuose kaipmat patrauktų visų smalsuolių dėmesį! Pas mus vis šiltėjančiomis vasaromis tokia atsigaivinimo priemonė turėtų tapti tikru hitu. Kas yra gerai, kad nuo „Raspados“ ne tik atsigeri, bet ir užkandi. Labai svarbu, kad pardavėjai turėtų skanių, sunokusių vaisių. Toks verslas Lietuvoje turėtų paeiti, jeigu tik jo kaina bus panaši kaip Panamoje. Manau, nusidrieks eilės!
