Šiandieninė situacija yra kitokia, atsiųstame pranešime spaudai pastebi vaikų darželio „Baltų šalelė“ ir pradinės mokyklos „Baltų šalis“ įkūrėja, šešių vaikų mama Alina Sinicė. Šeimos vis dažniau gyvena atskirai, o modernus gyvenimo tempas ir karjeros siekiai dar labiau apsunkina glaudžių ryšių palaikymą. Be to, seneliai neretai patys yra aktyvūs – dirba, keliauja ar užsiima savirealizacija, todėl negali skirti tiek daug laiko anūkų priežiūrai kaip anksčiau. Dėl to tėvai patiria didesnį stresą ir emocinę įtampą, nes trūksta paramos kasdienėse situacijose.
Senolių išmintis teigia: „Vaikui užauginti reikia viso kaimo.“ Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje dominuoja individualizmas, šis požiūris tolsta. Istoriniai bandymai naikinti, asimiliuoti ir priversti atsisakyti savo tapatybės paliko gilų pėdsaką mūsų tautos sąmonėje. Nesaugumo jausmas ir sustiprėjusi savisauga skatino vengti bendrystės, slepiantis po individualizmo skraiste. Nors tokia laikysena padėjo išgyventi, dabar jaučiamas prigimtinis bendrystės poreikis, kylantis ne tik iš ilgesio, bet ir iš būtinybės.
Taigi daugelis šeimų susiduria su iššūkiais ir neretai jų nepajėgia įveikti vienos. „Dabar daugelis jaunų tėvų palikti vieni su savo iššūkiais. Tačiau vaikui užauginti reikia ne tik tėvų ir senelių, bet ir platesnės bendruomenės, kurioje jis jaustųsi priimtas ir suprastas“, – sako A. Sinicė.
Tapatybės puoselėjimas ir sveikata
Savosios tapatybės išsaugojimas ir puoselėjimas daro akivaizdų poveikį žmogaus sveikatai. Tai ypač ryšku stebint emigrantų patirtis. Užsienyje veikiančios lituanistinės mokyklos ne tik stiprina lietuvių kalbą, bet ir buria bendruomenę, kviesdamos bendrai veiklai.
A. Sinicė dalijasi patirtimi: „Mūsų mokykla pamažu virsta lituanistine. Taip nutiko, nes į užsienį išvykstančios šeimos nenori prarasti ryšio su mokykla. Jos siekia išlaikyti lietuvišką identitetą, jausti tiesioginį ryšį su Lietuva, gyventi jos aktualijomis, alsuoti jos pulsu.“
Psichologai pabrėžia, kad savo tautybės, kalbos ir šalies istorijos neigimas prilygsta esminiam savęs paneigimui, o tai gali turėti rimtų pasekmių – nuo emocinių sutrikimų iki sunkių ligų, įskaitant depresiją. Nežinojimas, kas esi, skatina nesaugumo jausmą, kuris ilgainiui gali virsti giluminėmis psichologinėmis problemomis.
„Vaikams labai svarbu žinoti savo šaknis. Kai dukrytė išmoksta lietuvišką dainelę ar dalyvauja tradicinėse šventėse, ji natūraliai jaučia, kad priklauso kažkam didesniam. Tai suteikia pasitikėjimo savimi“, – šį reiškinį pastebi ir darželinukės Saulės mama.
Etninė kultūra – sveikos asmenybės pagrindas
Daugiau nei prieš tris dešimtmečius garsioji Lietuvos švietimo reformatorė Meilė Lukšienė kartu su bendraautoriais parengė „Tautinės mokyklos koncepciją“. Ši vizija siekė sukurti darnią ir stiprią ateities kartą, grindžiamą tautinėmis vertybėmis ir kultūra. Nors ši iniciatyva nebuvo įgyvendinta valstybiniu lygmeniu, jos idėjos rado vietą privačiose iniciatyvose, kurios šiandien prisideda prie tautos savimonės ir sveikatos stiprinimo.
Naujai kuriamos ugdymo įstaigos, remdamosi protėvių išmintimi ir patirtimi, siekia ugdyti vaikus etninės kultūros pagrindu. Etninės kultūros pamatas ugdymo procese padeda vaikams suvokti savo tapatybę, skatina kūrybiškumą ir stiprina ryšį su savo šaknimis.
Šiuolaikinis pasaulis sparčiai kinta, o globalizacijos procesai dažnai susilpnina vietines tradicijas ir kultūrinius ryšius. Todėl svarbu ugdyti jaunąją kartą taip, kad ji ne tik įsisavintų šiuolaikines žinias, bet ir suvoktų savo tautinę savastį.
Be to, ugdymas etninės kultūros pagrindu padeda ugdyti vaikų kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Tradiciniai liaudies žaidimai ir amatų mokymasis skatina smalsumą, kantrybę bei problemų sprendimo gebėjimus. Taip pat tokioje aplinkoje vaikai ugdosi bendruomeniškumą – mokosi bendradarbiauti, konkuruoti tik prieš patį save, gerbti vyresniuosius ir puoselėti ryšius su bendraamžiais.
Dar vienas svarbus aspektas – etnokultūrinis ugdymas stiprina ryšį su gamta. Senieji papročiai, susiję su gamtos ciklais, moko vaikus sąmoningai ir pagarbiai žvelgti į aplinką. Tokiose ugdymo įstaigose dažnai praktikuojamas mokymasis per patirtį – tai padeda jiems formuoti atsakingą požiūrį į ekologiją ir tvarų gyvenimo būdą.
Saulės mama akcentuoja, kad kultūrinės tradicijos turi natūraliai tapti kasdienio ugdymo dalimi: „Dukrytė dar spės susipažinti su kitų kultūrų papročiais, bet svarbiausia, kad ji išaugs tvirtai suvokdama, kas ji yra.“
„Mes“ požiūris – bendruomeniškas auginimas
„Vis daugiau pavyzdžių rodo, kad vien šeimos vaikui užauginti nepakanka. Šiame procese itin svarbus bendruomenės vaidmuo. Būtent joje augdamas vaikas gali įgyti ne tik žinių, bet ir vertingų patirčių bei moralinių nuostatų. Įžengęs į tėvų ir ugdytojų pastangomis kuriamą bendruomenę vaikas tampa įkvėpimo šaltiniu ir suaugusiesiems“, – pastebi ugdymo įstaigų vadovė A. Sinicė.
Bendruomeniškas ugdymas, paremtas tautinėmis vertybėmis, yra sveikos visuomenės pamatas.
