Ką svarbu patikrinti rūsį verčiant slėptuve?
Pirmiausia, labai svarbu atskirti, kad priedanga ir slėptuvė nėra tas pats. Gyventojams pasislėpti nuo tiesioginio ar netiesioginio apšaudymo grėsmės, kilus oro pavojui ar karinei agresijai, yra skirtos priedangos. Jomis iš esmės gali būti įvairios patalpos su kuo mažesniu durų ir langų plotu, pavyzdžiui: daugiabučių rūsiai, požeminės stovėjimo aikštelės, vonios kambariai, sporto įstaigų rūbinės ir panašiai. Pagal Vidaus reikalų ministerijos nustatytą tvarką, priedangos, įvertinus jų būklę ir priedangoje esančias priemones, yra skirstomos į tris lygmenis: skirtas slėptis iki 5 val., iki 24 val. ir iki 72 val.
„Kai kalbame apie privačios nuosavybės statinius, atskiro leidimo įsirengti priedangą, jei tam nereikia patalpų remonto, kapitalinio remonto ar pastato rekonstrukcijos – nereikia. Jei priedanga įrengiama bendrojo naudojimo patalpose, tuomet reikia namo bendrijos arba administratoriaus iniciatyvos. Visuomet galima kreiptis į savivaldybę ir konsultuotis, ar gyventojo priedangai numatytos patalpos yra tam tinkamos, kokius inžinerinius pakeitimus gali reikėti atlikti“, – aiškino Vilniaus savivaldybės ryšių su žiniasklaida specialistas Gabrielius Grubinskas.
Karybos ekspertas Darius Antanaitis sakė, kad prieš įsirengiant asmeninę slėptuvę geriausia pasitarti su civilinės saugos specialistu, tačiau, jei jo nėra, galima pasikliauti savo gyvenimiška logika. Pirmiausia reikia pagalvoti, nuo kokių žalingų veiksnių reikalinga slėptuvė. Jei tai karinė situacija, grėsmės gali būti apšaudymas, branduolinis užterštumas ar cheminė tarša.
Jei slėptuvė reikalinga karo atveju, pagrindiniai pavojai bus skeveldros, tiesioginis apšaudymas arba bombų bei raketų pataikymas. Nuo tiesioginio apšaudymo pakanka būti žemiau žemės lygio ir turėti apsaugas iš viršaus bei šonų. Jei norima padidinti išgyvenimo tikimybę esant tiesioginiam raketos ar bombos pataikymui, vertėtų įvertinti laikančiąsias sienas ir papildomai sutvirtinti lubas, įrengiant medines kolonas.
„Paprastai žmonės slėptuvėje būna palyginti trumpai, tačiau būtina patikrinti, ar yra tinkama ventiliacija, vandens šaltinis, galimas antras išėjimas, taip pat svarbu užtikrinti, kad gelbėtojai žinotų apie slėptuvėje esančius žmones. Cheminės avarijos atveju reikia įvertinti, kokia medžiaga išsiliejo, nes kai kurios cheminės medžiagos yra sunkesnės už orą ir gali sukelti pavojų rūsio patalpose esantiems žmonėms. Branduolinio užterštumo atveju būtina turėti filtrus arba bent jau užsandarinti atviras angas, kad radioaktyvios dulkės nepatektų į vidų“, – patarė D. Antanaitis.
Kaip įsirengti slėptuvę rūsyje
Jeigu nusprendžiate savo rūsį pritaikyti pasislėpimui nuo nelaimių, pirmiausia, žinoma, reikia iš jo išnešti viską, ko nereikia. O ką daryti tada – nuo ko pradėti, ką patikrinti, kad nelaimės atveju rūsio lubos ir sienos netaptų amžinojo poilsio vieta ar priežastimi?
Anot karybos eksperto, paprastai rūsiai jau būna pakankamai gerai įrengti ir daugeliu atvejų gali suteikti tinkamą apsaugą. Tačiau norint juos pritaikyti kaip slėptuvę ekstremalioms situacijoms, galima atlikti kelis patobulinimus:
• Konstrukcijos sustiprinimas – jei lubos nėra pakankamai tvirtos, jas galima paremti rąstais ar metalinėmis atramomis, kad būtų sumažinta jų griūties rizika.
• Ventiliacijos užtikrinimas – būtina patikrinti, ar ventiliacija tinkamai veikia, pašalinti užsikimšimus, įrengti papildomus ortakius ar improvizuotus filtrus, kurie sulaikytų dulkes ir radioaktyvias daleles.
• Aplinka ir gaisrinė sauga – svarbu pašalinti lengvai degius daiktus, tokius kaip popierius, mediena ar degios cheminės medžiagos, taip sumažinant gaisro pavojų.
• Atsarginis išėjimas – jei įmanoma, reikėtų įrengti atsarginį išėjimą, kuris leistų evakuotis, jei pagrindinis įėjimas būtų užverstas griuvėsiais.
• Maisto ir vandens atsargos – slėptuvėje būtina turėti ilgai galiojančio maisto, vandens atsargų, taip pat pirmosios pagalbos reikmenų ir būtiniausių įrankių.
• Komunikacija ir apšvietimas – naudinga turėti radiją su baterijomis arba rankiniu generatoriumi, taip pat žibintuvėlius ir atsarginių baterijų, kad būtų galima palaikyti ryšį ir turėti šviesos net dingus elektros tiekimui.
• Šilumos izoliacija ir komfortas – rūsys gali būti vėsus, todėl verta pasirūpinti šiltais drabužiais, antklodėmis ir, jei įmanoma, papildomu šildymo šaltiniu, pavyzdžiui, saugia krosnele ar cheminiais šilumos paketais.
Labai svarbūs aspektai tokiai vietai – ventiliacija ir saugus elektros tiekimas. G. Grubinskas atkreipė dėmesį į oro patekimo užtikrinimą ir apsaugą: „Į patalpas turi būti užtikrinamas oro patekimas, taigi jei patalpos turi ventiliaciją arba langelius, reiktų pasirūpinti šių oro patekimo vietų apsauga. Ventiliacijos sistema yra reikalinga tuomet, kai priedangoje planuojama praleisti daugiau nei 5 val. Jei ventiliacija arba oro patekimas į patalpas yra natūralus, kylant oro pavojui tokias vietas reikia pridengti (pavyzdžiui, paklode), tam, kad būtų sumažinta oro taršos iš lauko rizika. Rekomenduojama priedangoje turėti respiratorių ar kitų asmens apsaugos priemonių“.
D. Antanaitis patarė, kaip ventiliaciją patikrinti buitiniu būdu. Pirmiausia reikėtų rasti ir apžiūrėti ortalius. Jei jų nėra arba jie užsikimšę, galima atlikti paprastą testą su žvakės liepsna – stebint, ar ji juda, galima spręsti apie oro judėjimą patalpoje. Jei patalpa yra visiškai sandari, anksčiau ar vėliau joje esantys žmonės gali uždusti dėl deguonies trūkumo.
„Sprogimų metu pagrindiniai žalingi veiksniai yra smūginė banga ir skeveldros. Tokiu atveju ventiliacija nėra esminis apsaugos elementas, skirtingai nei esant branduoliniam užterštumui. Branduolinės taršos atveju pavojų kelia gama spinduliuotė, nuo kurios apsaugo storos betono sienos, taip pat alfa ir beta dalelės. Nors šias daleles gali sustabdyti net plona sienelė ar tam tikros medžiagos, jos yra ypač pavojingos, jei patenka į organizmą per maistą, kvėpavimo takus ar vandenį, nes gali sukelti mirtiną žalą“, – apie galimus pavojus, susijusius su oro judėjimu, kalbėjo specialistas.
Norint apsisaugoti nuo radioaktyvių dulkių, galima naudoti specialius filtrus arba improvizuotas apsaugos priemones – medžiagas, kurios leidžia orui prasiskverbti, bet sulaiko dulkes.
Senos statybos daugiabučių rūsiuose elektros laidai dažnai – netvarkingi, kartais sujungti savadarbių „meistrų“, todėl labai svarbu įsitikinti, kad elektros tiekimas ar nutrūkinėję laidai nekels papildomų rūpesčių prireikus pasislėpti.
„Rūsiai ne tik slėptuvės, bet ir gyvenamųjų namų gyventojų nuosavybė, kuria reikia rūpintis. Todėl nereikia laukti karo, būtina sutvarkyti elektros instaliaciją, kitu atveju namas gali sudegti, net jei karo nesulauks. Manau, namo administratoriai privalo pasirūpinti name gyvenančių žmonių saugumu ne tik karo, bet ir taikos metu“, – aiškino D. Antanaitis.
Rūsys – geriausia slėptuvė
Name, kuriame gyvenama, esanti asmeninė slėptuvė gali būti idealus sprendimas siekiant greitai ir saugiai atsitraukti nuo pavojaus. Tačiau rūsio pritaikymas tam kelia ir nemažai klausimų, pavyzdžiui, ką galima ir ko nereikėtų ten laikyti? O kas nutiktų, jeigu namas būtų sugriautas, o išėjimas iš rūsio – užverstas?
Karybos ekspertas tvirtina, kad nereikėtų nerimauti, nes rūsys – ideali vieta tokiam sprendimui: „Slėptuvės apskritai paprastai įrengiamos rūsiuose. Galimybė, kad visas namas bus sunaikintas, aišku, yra, tačiau ji nėra labai didelė. Be to, gelbėtojai žinos, kur yra gyventojai, kai reikės valyti užgriuvusį pastatą. Mano galva, daugiabučių rūsys yra geriausia įmanoma slėptuvė, nes jis yra po žeme, turi daugumą komunikacijų: vandenį, elektrą, kanalizaciją, ventiliaciją. Be to, jis yra labai arti gyventojų ir, kas labai svarbu, turi dvigubą paskirtį: naudojamas kaip rūsys ir kaip slėptuvė“.
Jis atkreipė dėmesį, kad slėptuvė įrengiama paprastai trumpam laikotarpiui, todėl didesnio komforto dažniausiai nereikia. Norint, visada galima pasirūpinti generatoriumi, tačiau reikia užtikrinti gerą patalpos ventiliaciją, nes veikiant generatoriui išsiskiria nuodingos dujos. Taip pat svarbu pasirūpinti vandens atsargomis ir maistu. Tačiau rūsiuose žmonės dažnai laiko ilgai galiojančius produktus, įvairius konservus, marinuotas daržoves ir panašiai. Slėptuvės įrengimas labai priklauso nuo gyventojų finansinių galimybių ir fantazijos.
G. Grubinskas tokią idėją turintiems gyventojams priminė, kad priedangose turėtų būti laikomi tik tie daiktai, kurie ir įprastu metu neprieštarauja priešgaisrinės saugos reikalavimams. Taigi dideli kiekiai kuro ar dujų gyvenamųjų namų rūsiuose ar požeminėse stovėjimo aikštelėse negali būti laikomi. Dujų balionėlis individualiai viryklėlei gali būti paruoštas kiekvieno žmogaus išvykimo krepšyje, kurį su savimi galima pasiimti į priedangą.
