Konvencija, draudžianti priešpėstinių minų naudojimą, kaupimą, gamybą ir perdavimą, išpopuliarėjo tarptautinių taikos įvedimo ir palaikymo operacijų kontekste, nes leido šalims susitarti dėl civilių gyventojų apsaugojimo tokių operacijų metu, kadangi šios minos toliau žalojo civilius dar ilgai po konflikto pabaigos. Lietuvoje Otavos konvencija įsigaliojo 2003 m. lapkričio 1 d. Vis dėlto, prisijungimas prie šios konvencijos atspindėjo to meto pasaulinius įvykius, bet dabartinė saugumo aplinka yra pasikeitusi iš esmės, kada nebegalima iš anksto pasakyti potencialiam priešui, kad vienas ar kitas pajėgumas nebus naudojamas valstybės gynybai, ypač, kai priešas ne tik kad nesilaiko tarptautinės humanitarinės teisės, bet ir turi didžiulius priešpėstinių minų resursus.
Valstybės gynybai ir karinių pajėgumų stiprinimui turi būti sutelktos visos įmanomos priemonės. Galima išskirti keletą argumentų, leidžiančių pagrįsti Lietuvos pasitraukimo iš Otavos konvencijos reikalingumą.
Pirmiausia, Rusija priešpėstines minas naudoja kare prieš Ukrainą. Ukraina yra Otavos konvencijos dalyvė, tačiau Rusijos tai nesustabdo nuo užimtų Ukrainos teritorijų užminavimo priešpėstinėmis minomis. Šalis agresorė okupuotas Ukrainos teritorijas minuoja masiškai. Agresijos prieš Lietuvą atveju, Rusija neabejotinai masiškai minuotų užimtas Lietuvos teritorijas, ir Otavos konvencija nuo to neapsaugotų. Tai ribotų Lietuvos galimybes efektyviai pasiruošti gynybai ir gintis.
Karo Ukrainoje atvejis rodo, kad Rusija yra linkusi kariauti pozicinį karą, kuriame didelė reikšmė tenka įvairių rūšių minoms, įskaitant ir priešpėstines. Pradėję kariauti ukrainiečiai greitai suvokė priešpėstinių minų svarbą ir poreikį. Tačiau dalyvavimo ginkluotame konflikte atveju konvencija apriboja bet kokias pasitraukimo iš jos galimybes. Tuo pagrindu JAV nuosekliai atsakinėjo neigiamai į visus Ukrainos prašymus tiekti priešpėstines minas. Tačiau lūžis įvyko 2024 m. lapkritį, kai tuometinis prezidentas Joe Bidenas pritarė priešpėstinių minų tiekimui.
Lietuva įgyvendina kontrmobilumo planą. Visos jame numatytos kontrmobilumo priemonės pasienyje ir joms išleisti resursai yra bevertės, jeigu nėra efektyvaus jų dengimo, kad priešas neateitų, nenurinktų ir nepervažiuotų kliūčių ruožo. Kliūčių dengimas būna įvairus: tiesiogine ir netiesiogine ugnimi bei įvairiomis minomis, įskaitant ir priešpėstines. Tolygaus uždengimo vien ugnimi visame pasienio ruože, kuris tęsiasi šimtus kilometrų, neįmanoma pasiekti, nes tam niekada nebus pakankamai resursų. Vien tik prieštransportinių minių taip pat nepakanka, nes priešo karo inžinieriai gali ateiti pėsčiomis ir išminuoti. Tuo metu priešpėstinės minos išlieka svarbia ir efektyvia bet kokios kliūčių sistemos dalimi, leidžiančia stabdyti priešo pajėgų judėjimą, apsunkinti jo operacijas, primesti priešui mūšio ritmą ir jį nugalėti.
Minos gali būti naudojamos saugiai ir efektyviai
Taigi, priešpėstinės minos yra nebrangi ginkluotės rūšis, su kuria pasiekiamas santykinai didelis gynybinis ir atgrasymo efektas. Beje, Otavos konvencija neriboja išmaniųjų priešpėstinių minų naudojimo, nes jos turi galimybę praėjus nustatytam laikui susinaikinti ir dėl to kelia mažesnį pavojų civiliams. Tačiau tokios minos yra gerokai brangesnės nei įprastos, o konvencinio ir ilgalaikio karo su Rusija sąlygomis priešpėstinių minų poreikis būtų itin didelis. Todėl neišvengiamai būtų atsiremiama į finansinių resursų klausimą.
Daugelyje pasaulio šalių sukurti efektyvūs budai ir metodai, kaip priešpėstines minas naudoti saugiai ir maksimaliai minimizuojant galimą nepageidaujamą žalą. Pasitelkusi gerąsias praktikas kariuomenė gebėtų užtikrinti, kad priešpėstinės minos būtų maksimaliai efektyviai naudojamos prieš agresorių su minimaliausia nepageidaujamos žalos rizika.
Lietuvos pasitraukimas iš Otavos konvencijos ir priešpėstinių minų įsigijimas sustiprins Rusijos atgrasymo poveikį ir padidins kariuomenės gebėjimą efektyviai riboti priešo judėjimą mūšio lauke. Tuo metu galimas rizikas civiliams sumažintų nustatyti papildomi nacionaliniai apribojimai priešpėstinių minų naudojimui, pavyzdžiui, galimybė minas naudoti tik pasienio zonoje, apie 20 km nuo valstybės sienos į Lietuvos gilumą. Taip pat turėtų būti įsigyjamos tik šiuolaikinės priešpėstinės minos, turinčios elektroninius sprogdiklius su susinaikinimo mechanizmu.
Pasitraukus iš Otavos konvencijos būtina galvoti ne tik apie priešpėstinių minų įsigijimą, kad iš anksto būtų sukaupti reikiami minų rezervai, bet ir apie vietinę tokių minų gamybą, kad būtų užtikrinta nepriklausomybė nuo užsienio tiekėjų ir didesnė autonomija priimant sprendimus. Kartu tai atvertų kelius technologinei pažangai, pavyzdžiui, galimybę kurti dronais valdomas minas, kurios galėtų būti aktyvuojamos arba deaktyvuojamos nuotoliniu būdu, robotizuotas minų dislokavimo sistemas, kurios užtikrintų greitą ir efektyvų minų laukų išdėstymą, esant karinei grėsmei.
Galiausiai, svarbu nepamiršti, kad pasitraukimo iš konvencijos proceso metu greta politinio palaikymo telkimo šalies viduje, koordinavimosi su regioniniais partneriais, ne mažiau svarbi tinkama komunikacija visuomenei apie pasitraukimo priežastis, naudą ir rizikų civiliams mažinimo priemones. Juk net ir pasitraukus iš Otavos konvencijos niekas neatsisakys bendrinio įsipareigojimo laikytis visuotinai pripažintų tarptautinių humanitarinės teisės principų ir normų, susijusių su civilių apsauga ir kariavimo metodais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
