Priklausomybių konsultantė apie priverstinį gydymą: lengvi keliai toli neveda Arba kaip priklausomam žmogui gali padėti socialinis darbuotojas

Kaip atskirti žmogų nuo jo priklausomybės, jį gerbti užuot „gelbėjus“ – netampant priklausomam nuo priklausomo? Kaip geriausiai atliepti žalingai vartojančių ar priklausomų žmonių bei jų šeimos narių problemas, pasiūlant tinkamiausią pagalbą? Tai tik keli iš galybės klausimų, kurie kyla socialiniams darbuotojams ir sveikatos priežiūros specialistams, savo praktikoje susiduriantiems su priklausomais žmonėmis.

Kaip pranešime žiniasklaidai pabrėžia Vilniaus rajono specialistams seminarus „Psichoaktyvios medžiagos: praktinis požiūris į priklausomybę ir sveikimą“ vedanti priklausomybių konsultantė Aistė Kudzytė, priklausomybę sąlygoja ne viena priežastis, o jų komplektas: psichologinės, socialinės, genetinės sąlygos, patirtos traumos ir įvairūs gyvenimo įvykiai. Nuo priklausomybės nukenčia žmogaus sveikata, socialinė gerovė, ekonominė padėtis, emocinė būklė, priklausomybė paliečia visą jo šeimą, tad ir atsakas į priklausomybę turėtų būti kompleksinis.

Pirmieji pastebi artimiausios aplinkos žmonės

Konkretaus asmens priklausomybės problemą dažniausiai pirmieji pastebi artimiausios aplinkos žmonės: šeimos nariai, draugai, kolegos, kaimynai ir pan., tačiau jų sprendimo paprastai imamasi tik tada, kai priklausomas žmogus ar visa jo šeima dėl problemų, susijusių su priklausomybe ar žalingu vartojimu, patenka į atitinkamų socialinės ar sveikatos priežiūros institucijų akiratį ir pagalbos lauką. Šių institucijų darbuotojų užduotimi tampa padėti asmeniui atkreipti dėmesį į galimai turimas problemas ir pagelbėti jas spręsti.

„Tuomet būtent socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai, atvejo vadybininkai, konsultantai ir kiti su priklausomu žmogumi ar visa jo šeima dirbantys specialistai tampa arčiausiai esančiais pagalbininkais, kurių profesionalumas turi didelės įtakos problemų sprendimams ir galimiems pokyčiams“, – sako A. Kudzytė.

Šiems specialistams aktualu:

- išmanyti ir suprasti priklausomybių nuo psichoaktyvių medžiagų specifiką,
- atpažinti dažnai atkakliai maskuojamą priklausomybę ar vartojimą,
- mokėti motyvuoti tokį asmenį kreiptis pagalbos ir galėti į ją tikslingai nukreipti,
- atliepti kitas žalingai vartojančių ar priklausomų asmenų bei jų šeimos narių problemas bei pasiūlyti tinkamą pagalbą ir skatinti tos pagalbos imtis.

Vienam socialiniam darbuotojui – iki 20 žalingai vartojančių ar priklausomų žmonių

Kiekvienas socialinis darbuotojas, priklausomai nuo vietovės, per metus savo darbe gali susidurti su 5-20 žalingai psichoaktyvias medžiagas vartojančių ar nuo psichoaktyvių medžiagų priklausomų asmenų.

Į pagalbos sistemą priklausomybių turintys žmonės dažnai patenka po konfliktų, nelaimių, grėsmių, smurto, kitų situacijų, kuriose buvo nepilnamečių vaikų: policija atvyksta su vaikų teisių apsaugos specialistais, o socialiniai darbuotojai įpareigojami rūpintis sunkumų patiriančiomis šeimomis.

Kaip mini socialiniai darbuotojai, jų rūpestis priimamas labai skirtingai: vienų žmonių – kaip reali pagalba, o kitų – kaip kišimasis į asmeninį gyvenimą. Ne visi žalingai vartojantys ar priklausomi nori pagalbos. Ir tai suprantama. Tačiau net jei sako, kad jos jiems nereikia, nereiškia, kad viskas yra gerai.
Kaip pabrėžia A. Kudzytė, priklausomybė yra neigimo liga.

„Kita vertus, kuo daugiau žmogui aiškini, kaip jam reikia gyventi, tuo mažiau jam paliekama galimybių susiprasti pačiam, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pajusti viso to pasekmes“, – atkreipia dėmesį priklausomybių konsultantė.

Kaip akcentuoja mokymų organizatorė, socialinis darbuotojas gali būti pagalbininkas, atliepėjas, bet jokiu būdu ne daugiau norėti už priklausomą žmogų, negu jis pats nori ir gali: „Socialinio darbuoto vaidmuo nėra savo iniciatyva surasti Anoniminių Alkoholikų (AA) grupę ir paėmus už rankos nuvesti. Šiais laikais visi turime internetus, telefonus, šimtą kartų visi girdėję apie AA susirinkimus, kuriuos paprasta susirasti, o jei nedrąsu nueiti – galima pasiprašyti pagalbos. Tačiau jeigu viską už žmogų nuveiks kažkas kitas, ką jis kitą kartą darysiu susidūręs su problema?“

Trumpi keliai toli neveda

Žinoma, galima priversti žmogų gydytis teismo sprendimu ar ultimatumais: neisi gydytis – neatgausi vaikų ir pan. Kai kur pasaulyje, pvz., Amerikoje tokia praktika seniausiai veikia ir kartais suveikia. Lietuvoje taip pat turime nemažai tokių atvejų. Tačiau, priklausomybių konsultantės nuomone, taip nuo žalingo vartojimo išsivaduoja vienetai. Kaip gal vienas iš šimto sėkmingai „užsikoduoja“.

„Blaivybė turi būti pasirinkta laisva valia, o ne prievarta, – įsitikinusi A. Kudzytė. – Vis dar pasvajojama apie priverstinį gydymą, pasigirsta nuomonių, kad nebūtinai tai nieko gero neduos. Tačiau atsargiai vertinčiau priverstinius gydymus, nes jeigu žmogus per tą laikotarpį nepersvarsto savo vertybių ir nesiima tolimesnių tęstinių priemonių – įpareigojimai lieka tik laikinais „sustojimais“ priklausomybės gydymo kelyje. Kaip rodo patirtis, lengvi keliai toli neveda“.

Praktikams tenka matyti žmonių, iš kurių buvo paimti vaikai dėl alkoholizmo ar smurto, ir pradėjusių gydytis, kad nebūtų apribota jų laisvė įkalinimo įstaigoje. Teismo įpareigotas vykti į reabilitaciją gydytis žmogus metus ar daugiau nevartoja. Kol būna reabilitacijoje, atrodo, viskas neblogai, susitvarko. Tačiau iš saugios aplinkos grįžus į įprastą aplinką, susigrąžinus vaikus, dažnas vėl pradeda vartoti, jeigu nieko nedaro savo blaivumui išlaikyti.

Ką tada gali socialinis darbuotojas? Pasak A. Kudzytės, iš pradžių ieško būdų padėti, motyvuoti, netgi įpareigoti. Tačiau būna, kad daugiau padirbėjus paaiškėja, kad „prispaudė 10 žmonių, o rezultatas – negeria 1 “.

Kaip sako patys socialiniai darbuotojai, nemažai daliai priklausomų žmonių, su kuriais jie dirba, pokyčiai labai lėti, o kai kada ir nevyksta, todėl socialiniame darbe galima prisirinkti nemažai liūdesio ar net nevilties: dirbu, stengiuosi, darau darau, o rezultatai – migloti.

„Ypač sunku gali būti pavieniui miesteliuose kaimuose dirbantiems socialiniams darbuotojams, kurie neturi palaikymo, su kuo pasitarti. Seminaruose jie kaip tik ir aptaria konkrečius atvejus ir kad nėra visagalių, kuriems mostelėjus visi pasveiksta, nes už blaivėjimo procesą yra atsakingas pats asmuo. Už neblaivėjimą – taip pat.

Bendravimas, atvejų aptarimas – būtina darbo dalis

„Kartais atrodo, kad kitiems pavyksta, tik aš čia vaikštau, vaikštau, šneku, šneku, o klientai kaip gėrė, taip geria. Seminaruose kalbamės, kad tai nereiškia blogo rezultato, nes darbas su priklausomais žmonėmis labiau orientuotas į procesą. Patiems socialiniams darbuotojams, kitiems dirbantiems su priklausomais žmonėmis, bendravimas, atvejų aptarimas, pasidalijimas patirtimi, supervizijos – būtina darbo dalis.

Kaip sako A. Kuzdytė, nėra sakinio, pratimo ar burtažodžio, kuris padėtų žmogui atsikratyti priklausomybės: daugiausia, ką gali padaryti socialinis darbuotojas, tai būti palydėtojas, pagalbininkas priklausomam žmogui. Be to, klientas turėtų būti vienu žingsniu priekyje tokio pagalbininko.
Jeigu žmogus vis dėlto nenori nieko savo gyvenime keisti, turi aiškiai žinoti pasekmes: neturės darbo – nebus pinigų – negalėsi pasirūpinti šeima ir savimi.

„Priklausomose šeimose augantys vaikai – ypač svarbi dalis. Nėra taip, kad jeigu vaikas „negauna į galvą“, tai nieko tokio. Jis mato, jaučia visas emocijas, visą tą vartojimą, mokosi atitinkamai gyventi, priklausomybė trikdo jo savivertę, vaikas gyvena baimėje, nerime, manipuliacijose, skausme. Aišku, tokioje aplinkoje nesaugu.

Viskas daroma, kad žmonės įveiktų žalingą vartojimą, priklausomybę neapribojant jų laisvės, neatribojant nuo šeimų, tačiau, jeigu nepavyksta įveikti vartojimo ar žmogus to nenori, imamasi veiksmų apsaugoti nuo vartojimo pasekmių likusius šeimos narius, ypač vaikus“, – pabrėžė seminarus socialiniams darbuotojams ir sveikatos priežiūros specialistams organizuojant A. Kudzytė.