Pasaulį išmaišiusi pora galiausiai įsikūrė Žagarėje, kur kepa duoną bei picas: nes čia yra rojus Žemėje

Nuo Italijos iki Senegalo. Nuo Madeiros iki Indijos ir Nepalo. Jurgita ir jos mylimasis Sebastian kelerius metus keliavo po pasaulį ir ieškojo sau vietos. Tačiau, kai tik suprato laukiantys šeimos pagausėjimo, nutarė sukti į Lietuvą. Ir nors turėjo galimybę apsigyventi Vilniuje, sostinę pora iškeitė į nedidelę Žagarę. „Nes čia rojus“, – tikina Jurgita ir Sebastian, per penkerius metus sulaukę dviejų vaikų, įkūrę piceriją, kepyklą, kempingą, užveisę daržą, pasistatę šiltnamius ir ėmę auginti bites.

Pasaulis buvo po jų kojomis

Žagarėje prabėjo visos Vilniuje gimusios ir augusios Jurgitos Alminaitės (31 m.) vaikystės vasaros. Čia, pas senelius, buvo taip gerai, kad Jurgita svajojo kada nors čia apsigyventi. Tačiau gyvenime nutiko kitaip: vos sulaukusi 14 metų mergina išvyko į Italiją, kur mokytis pakvietė specialią mokymosi programą sukūręs tėvų draugas. Po 5 mokslo metų su mylimuoju Sebastian (31 m.) mergina išvyko į Veneciją, kur baigė Dailės akademiją. Sebastian, baigęs virėjų mokyklą, dirbo tėvų picerijoje. Argentinoje gimęs Sebastian save vis tik laiko italu, mat į šią šalį su tėvais persikėlė vos penkerių.

Nutarę kurti šeimą, tačiau neradę būsto pagal kišenę jaunuoliai nutarė pakeliauti po pasaulį. Su dviem kuprinėmis ant pečių išvyko į Senegalą. Pragyven gamindami ir pardavinėdami papuošalus – šį užsiėmimą Jurgita pamėgo dar paauglystėje, o Venecijoje išmoko dirbti su stiklu. Papuošalų kūrimą Jurgita iki šiol laiko savo pagrindiniu darbu ir pajamų šaltiniu.

Iš Senegalo išvyko į Kanarų salas, kur aplankė Sebastian tėvus, toliau sekė Madeira, Indija, Nepalas, ten Sebastian mokėsi metalo apdirbimo subtilybių, o Jurgita kūrė aksesuarus. Laikas nuo laiko pora grįždavo į Veneciją parduoti papuošalų – čia juos pirkdavo geriausiai – ir vėl traukdavo į kelionę.

Žiemojo be patogumų

Šitaip pora keliavo dvejus metus, kol, supratę, kad laukia šeimos pagausėjimo, nutarė grįžti į Lietuvą. Čia laukė du pasirinkimai – kurtis bute Vilniuje ar apsigyventi name Žagarėje. Ilgai ir nesvarsčiusi pora pasirinko nedidelį miestelį Žagarę.

„Čia gyventi buvo mano sena svajonė. Be to, čia laukė erdvus namas ir didele veranda, kur įrengėme papuošalų dirbtuves“, – pasakoja prieš 5 metus į Lietuvą grįžusi Jurgita.

Įsikūrė rudeniop, netrukus gimė pirmasis sūnus, o name nebuvo vandentiekio, reikėjo nuolat kūrenti pečių. Tad pirmąją žiemą su naujagimiu ant rankų Jurgita atsimena kaip gana sudėtingą.

„Kai girdžiu sakant, kad mažą vaiką auginti sunku, pagalvoju, kad turbūt neįsivaizduoja, kaip reikia tai padaryti be vandentiekio, skalbimo mašinos ir lediniu vandeniu iš šulinio, kurį reikėdavo pasišildyti tam, kad vaiką galėtum nuprausti. Buvo tikrai nelengva“, – pripažįsta Jurgita.

Po metų pora įsirengė vandentiekio sistemą, name atsirado vonia, tad gyvenimas pagerėjo. Šiandien pora Žagarėje gyvena jau penki metai, susilaukė dar vieno sūnaus.

Ir sūrį pagamina, ir duoną iškepa

Pora mėgsta sukinėtis virtuvėje, patinka gaminti ir skanauti maistą.

„Tačiau vos persikėlę supratome, kad čia mums trūksta pelėsinio sūrio. Sakau vyrui, kad čia niekas tokio negamina. O man vyras sako, kad visada būna pradžia ir nutarė pabandyti“, – pasakoja.

Iš kaimynės ėmė pieną ir gamino sūrį, paskui surengė degustaciją ir savo pagamintu sūriu vaišino kaimynus. Sako,visiems labai patiko. Degustaciją rengė ir naminiam pesto padažui, kurį pora pasigamino iš savo darže augintų prieskoninių žolelių – visi buvo sužavėti.

„Mums labai patinka patiems pasigaminti kažką, ko Lietuvoje nėra. Na o prieš metus kilo mintis kieme sumūryti pečių, kur galėtume kepti picas, o gal net ir duoną“, – pasakoja idėjų nestokojanti pora.

Toje krosnyje liepos mėnesį buvo iškeptos pirmosios picos – neapolietiškos.

„Kepdami jas nededame jokio pomidorų padažo, o žmonės teiraujasi, kodėl. Atsakome, kad Italijoje kepant picas padažai nenaudojami“, – šypsosi Jurgita.

Vietos gyventojai jau priprato, kad čia gali ne tik picą suvalgyti, bet ir įsigyti šviežios duonos, taip pat kepamos pagal itališką receptą, kruasanų. Tiesa, šaltuoju metų laiku krosnis kuriama tik savaitgaliais.

Pora sodyboje ne tik duoną ir picas kepa, čia priimami ir poilsiautojai – šalia įsigytame sklype įrengtas kempingas. Na o kadangi teritorijoje stovi dar Jurgitos seneliams priklausęs malūnas, jis ir padiktavo pavadinimą sodybai – „Prie malūno“.

Gal bus ir alyvuogių

Nepamiršo pora ir Italijos – pasigaminę papuošalų sėda į kemperį ir kartu su vaikais traukia į Europą.

Pasiteiravus, gal Lietuva – tik laikina stotelė, Jurgita patikina: „Ne ne, čia jau mūsų namai. Kai mano vyro užklausia, ar jis nepasiilgstąs Italijos ar bent didesnio miesto, jis atsako: Ne, nes čia yra rojus – turėti tiek žemės, daržą, šiltnamius, auginti bites. Ir tuo, kad čia tikrai labai gerai, įsitikina visi, kas tik pas mus atvažiuoja.“

Jurgita sako kaifuojanti, kai nuėjusi į savo daržą gali pasirauti morkų, prisiskinti pilną krepšį pomidorų, parsinešti obuolį iš sodo. Šiltnamyje pora augina bazilikus, vynuoges, pomidorus, darže – kukurūzus, kalafiorus, artišokus, daug prieskoninių žolelių, burokėlius, morkas, šparagines pupeles. Moteris džiaugiasi, kad vaikai gali valgyti sveiką natūralų maistą.

Lankydamasi pavasarį pas seserį Italijoje Toskanoje, nusipirko alyvmedžių – medeliai puikiai prigijo ir augo, tad galimai ateityje pora spaus aliejų.

„Ir viso šito aš niekaip nekeisčiau į butą Vilniaus centre“, – sprendimu apsigyventi nedideliame miestelyje negali atsidžiaugti Jurgita.