Vienos didžiausių šalyje agroverslo bendrovių „Agrochema“ komercijos direktorius Gerardas Brazaitis sako, kad karo pasekmes jausime ir šiais metais, rašoma pranešime.
„Prasidėjus karui, Vakarų sankcijos Rusijai apsunkino prekybą trąšomis iš šios šalies į ES. Atsakydama į sankcijas, Rusija įvedė įvairius eksporto draudimus azotinėms trąšoms. Iškart po to stipriai pakilo gamtinių dujų kainos Europoje, dar labiau išauginusios azoto trąšų gamybos sąnaudas. Dėl to mažėjo pasiūla, o kainos toliau stipriai augo ir 2022 m. gegužės mėn. pasiekė piką, kuris sutapo ir su tipiniu sezoninės paklausos augimu. Praėjusios vasaros pabaigoje, nebeatlaikiusios kainų šuolio, didžiosios Europos trąšų gamyklos paskelbė apie laikinus veiklos stabdymus“, – vertindamas 2022-uosius metus, pasakojo G. Brazaitis.
Nors situacija rinkoje šiuo metu kiek stabilesnė, pasak „Agrochemos“ komercijos direktoriaus, prognozuoti, kokia linkme viskas pakryps – sudėtinga.
Augo žaliavų ir visų trąšų kainos
Rimtą krizę 2022 m. patyrusi žaliavų ir trąšų rinka greito atsigavimo nežada.
Dėl žalos amoniako gamybos įrenginiams, nuo 2022 m. kovo mėnesio Ukrainos eksportas praktiškai sustojo. Rusijos amoniako eksportas nuo balandžio mėnesio sumažėjo 95 proc. Nors tokie tiekėjai kaip Trinidadas ir Tobagas bei JAV padidino eksportą, tačiau to nepakanka dėl Rusijos ir Ukrainos patiriamiems nuostoliams kompensuoti.
„Amoniako, pagrindinės azotinių trąšų gamybos žaliavos, rinka pernai išgyveno tikrą sumaištį – amoniako pasiūla mažėjo, kainos didėjo, taigi į Europą importuojamo amoniako kiekiai taip pat buvo ženkliai mažesni. Dėl gamybos sąnaudų didėjimo, sumažinta ir vietinė amoniako gamyba. Nors gamyba pamažu atnaujinama, Rusijai vasarį žadamos įvesti naujos sankcijos greičiausiai vėl privers viską keistis iš esmės. Skaičiuojama, kad 2023 m. dėl vidaus gamybos ir išorės pasiūlos trikdžių, amoniako paklausa Europoje gali sumažėti net 28 proc.“, – sako G. Brazaitis.
Pavyzdžiui Rusijos amonio salietros eksportas nuo karo Ukrainoje pradžios iki metų pabaigos sumažėjo 67 proc., o kalcio amonio salietros – 40 proc. Skaičiuojama, kad jeigu Rusija ir Ukraina nebetiektų azotinių trąšų, pasaulis nebetektų apie ketvirtadalio 2023 m. reikiamo trąšų kiekio.
Praėjusieji metai taip pat neigiamai paveikė pasaulinę karbamido rinką – tiekimas iš Rusijos ir Ukrainos, kuris sudarė apie 15 proc. buvo stipriai sumažintas, o Kinija – didžiausia pasaulyje karbamido gamintoja – įvedė įvairias prekybą ribojančias priemones. Tikimasi, kad spartus karbamido gamybos pajėgumo augimas Nigerijoje, Egipte ir JAV kompensuos didesnę dalį tiekimo iš Kinijos, Rusijos ir Ukrainos praradimo šiais metais.
Ar 2023 m. visiems užteks trąšų?
Pasak G. Brazaičio, Europos gamintojai patenkina apie 80 proc. Europos ūkininkų trąšų poreikio. O dėl aukštų dujų kainų 2022 m., trąšų gamyba, lyginant su 2021 m., sumažėjo 31 proc.
„Tikėtina, kad besitęsianti energetikos krizė smarkiai išbandys Europos vienybę 2023 m. pirmąjį pusmetį. Daug energijos naudojančios pramonės šakos, įskaitant ir azoto trąšų gamintojus, gali būti priverstos laikinai stabdyti veiklas, dėl dujų trūkumo ir poreikio pirmenybę teikti kitiems sektoriams. Rusija taip pat planuoja nustatyti 23,5 proc. eksporto mokestį visoms trąšų rūšims, kai kaina viršija 450 USD už toną. Rizika taip pat gali kilti ir dėl to, kad ES trąšų gamintojai neatnaujins gamybos visu pajėgumu. Žaliavų kainų neapibrėžtumas ir vis tamsėjančios ekonominės perspektyvos daug optimizmo nesuteikia“, – sakė „Agrochemos“ komercijos direktorius.
Jeigu vietinė gamyba neužtikrins reikiamo trąšų kiekio, pasak G. Brazaičio, lieka tikėtis, kad Europos uostai ir kelių transportas sugebės atlaikyti padidėjusius trąšų importo kiekius.
„Trąšos – būtinoji prekė, todėl teks imtis visų priemonių, kad trąšų poreikis būtų patenkintas. Viena iš tokių priemonių – trąšų importas. Tiesa, trąšų rinka vis dar pažeidžiama dėl tiekimo grandinių sutrikimo. Ženkliai padidėjo siuntų kiekis į Gdansko uostą Lenkijoje, todėl numatoma, kad šis uostas gali pasiekti trąšų talpos ribą. Taip pat smarkiai išaugo krovinių kiekis Diunkerko uoste, Prancūzijoje. Potenciali galimybė Europai importuoti trąšas išlieka per Konstancos uostą Rumunijoje, nes ten fiksuojamas ženklus siuntų sumažėjimas iš Rusijos. Taip pat viltys dedamos į Antverpeną – ten, prireikus galima priimti 50 proc. daugiau trąšų“, – sako G. Brazaitis.
Kalbėdamas apie trąšų gabenimą sausumos keliais, G. Brazaitis pabrėžė, jog šiame sektoriuje taip pat matomas ženklus krovinių didėjimas, o sausumos logistika susiduria su nemažai iššūkių.
„Trūksta vilkikų vairuotojų, be to, didėjant dyzelino kainoms, nuolat didėja ir krovinių vežimo išlaidų dalis. Manoma, kad vairuotojų trūkumas ir aukštos dyzelino kainų derinys sukurs Europoje audrą, dėl kurios pervežimai greitu metu gali pasiekti rekordinį kainų lygį“, – sakė G. Brazaitis.
Pasak „Agrochemos“ komercijos direktoriaus, rinkos dalyviai daugiausiai vilčių deda į tai, kad gamintojai sugebės atnaujinti finansiškai palankiausią vietinę gamybą. Šiam scenarijui nepasiteisinus, lieka tikėtis, kad Europos uostai sugebės priimti didesnius importuotų trąšų kiekius, taip aprūpinant Europos regioną labiau konkurencingais produktais ir neleidžiant trąšų kainoms augti dar labiau.
„Norint bent kiek tiksliau prognozuoti trąšų rinkos perspektyvas 2023 m. yra per daug „jeigu“. Jeigu pasibaigs karas, jeigu nukris žaliavų kainos, jeigu pavyks įveikti logistikos iššūkius, jeigu Europoje bus pilnai atstatyti gamybos pajėgumai, galima tikėtis kad rinka ir kainos stabilizuosis. Bet vos vienam „jeigu“ pasikeitus į „ne“, viskas „nuvažiuoja“ visai į kitą pusę. Panašu, kad šiais metais turėsime tiesiog išgyventi pernai metų įvykių padarinius ir išmokti dirbti vis dar nestabiliomis ir neprognozuojamomis sąlygomis“, – pabrėžė G. Brazaitis.