Pastaruoju laiku vis pasigirsta idėjų nedelsiant atsisakyti biodegalų, nes jie esą kalti ir dėl maisto kainų kilimo, ir dėl gamtinės įvairovės nykimo, ir dėl didėjančio CO2 pėdsako. Kiek pagrįsti tokie argumentai, rašoma pranešime spaudai?
Elektra ir biodegalai – prieš naftą
Beveik visi kasdien važiuojame automobiliu arba viešuoju transportu, dažniausiai vis dar naudojančiu iškastinį kurą, kuris labai prisideda prie oro taršos ir klimato kaitos. Europos Sąjungos šalys atidėjo kovo 7 d. planuotą balsavimą dėl teisės akto, kuriuo siekta nuo 2035 metų nebepardavinėti naujų benzininių ir dyzelinių automobilių. Šiam sprendimui nepritarė Vokietija, prie jos prisidėjo ir Italija. Tačiau Europos Parlamentas, Europos Komisija ir ES valstybės narės susitarė dėl teisės akto, pagal kurį nuo 2035 metų visi ES parduodami nauji automobiliai privalės išmesti nulinį CO2 kiekį.
Tokia yra ateitis, o kol kas Eurostat duomenimis, 2021 metais 63,49 proc. degalų automobilių transporte sudarė benzinas, dyzelinas ir dujos, apie 6,29 proc. – biodegalai ir biodujos, likusi maža dalis – elektra – ir iš iškastinį kurą naudojančių elektrinių, ir iš atsinaujinančių šaltinių.
Martynas Nagevičius, Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, pateikia galimus ateities scenarijus – kas laukia Lietuvos 2030 metais. Visi sutinka – elektra varomų automobilių tik daugės. Optimistinės prognozės – iki 2030 metų elektromobilių skaičius gatvėse išaugs iki 230 tūkstančių, bus elektrifikuota dalis geležinkelio, vystomas patogus viešasis transportas, todėl kelionių skaičius nuosavais automobiliais kasmet mažės po 3 proc. Tokiu atveju elektra sudarys 5,66 proc. visos transporto suvartojamos energijos. O kita dalis? Galimi keli scenarijai. Pirmasis – likusią kuro dalį – 94,34 proc. – sudarys benzinas, dyzelinas, dujos; antrasis – 79,35 proc. benzinas, dyzelinas, dujos, ir 14,99 proc. – biodegalai ir biodujos. Taigi biokuras pakeistų iš iškastinių žaliavų išgaunamus degalus.
Pasak pašnekovo, nėra teisingas ir argumentas – esą biodegalams pagaminti sunaudojama tiek pat degalų, kiek jų ir gaunama. Iš tiesų kiekvienai pagamintų degalų partijai yra skaičiuojami CO2 išmetimai per visą jų gamybos grandinę. Sudedama, kiek CO2 išmeta laukus ariantys traktoriai, kiek – gaminant trąšas, pervežant derlių, gaminant biodegalus, o vėliau biodegalus pristatant iki vartojimo vietos. Jei per visą šią grandinę CO2 išmetama daugiau kaip 50 proc. nei išmetama CO2 per išmetimo vamzdį deginant dyzelį, tokie degalai nelaikomi biodegalais. Naujai statomuose fabrikuose šis skaičius negali viršyti 30 proc.
Lietuvoje pagaminti biodegalai sumažina CO2 išmetimą nuo 50 iki 90 proc. lyginant su mineraliniais degalais. Tokioje situacijoje, atrodo, abejonių dėl biodegalų neturėtų kilti, bet racionalius argumentus lydi įvairūs mitai.
„Mes turime kelis pulkus: elektra, biodegalai, biometanas, transporto efektyvumo didinimas, kad susivieniję įveiktume bendrą priešą – naftą, bet užuot taip elgęsi, kaunamės tarpusavyje“, – vaizdžiai apibūdino situaciją M. Nagevičius.
Rapsai – aliejus, pašarai, o kas liko – biodegalai
Vienas iš tokių mitų – rapsų užimtuose žemės plotuose būtų galima auginti javus ne biodegalams, o maistui gaminti, arba – nusikaltimas maisto produktą naudoti degalams. Tačiau ir šiam teiginiui yra kontrargumentai – didžioji dalis perdirbtų rapsų virsta ne kuru, o baltyminiais pašarais ir aliejumi, o biodegalais tampa tik perteklinis aliejus.
„Tam, kad apsirūpintume vietiniais baltymais, ES perdirbama apie 24 mln. tonų rapsų per metus. Iš jų gauname apie 14-15 mln. tonų rapsų baltymų, kurie naudojami pašarui, maistui, taip pat pagaminama apie 9 mln. tonų aliejaus. Iš šio kiekio maistui ir pašarams panaudojama apie 3 mln. tonų, apie 0,5 mln. tonų eksportuojama, ir tik apie 5,5 mln. tonų lieka biodegalams“, – pasakoja Dalia Ruščiauskienė, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos direktorė.
Pasak pašnekovės, jei neturėtume rapsų išspaudų, pašarams reikėtų importuoti dar daugiau genetiškai modifikuotos sojos, kitų baltyminių žaliavų. Ar tai būtų tvaru, kai ES viena iš pagrindinių temų – kaip pačiai apsirūpinti baltymine žaliava maistui? Gaminant biodegalus gaunami ir kiti produktai, pavyzdžiui, glicerinas, kuris naudojamas kosmetikos ir kitoje pramonėje, o iš etanolio gautos dezinfekcinės medžiagos buvo didelė parama Lietuvos įmonėms, gyventojams ir sveikatos sistemai per pandemiją. Taigi, geltonuojantys rapsų laukai virsta ir pašarais, ir maisto produktu, ir biodegalais.
Didina dirvožemio derlingumą
Dar vienas kaltinimas rapsams ir biodegalams – toliau rapsų vartoti negalima, nes esą pasėliams skiriama šimtai tūkstančių hektarų žemės, joje intensyviai naudojamos mineralinės trąšos ir pesticidai. Jie kaltinami ir dėl biologinės įvairovės mažėjimo, nes suariant vis daugiau pievų, lieka mažiau natūralių buveinių paukščiams ir kitiems gyvūnams.
Ką rodo skaičiai? Bendras deklaruotas ariamos žemės plotas 2022 metų duomenimis Lietuvoje buvo 2,3 mln. ha, rapsai teužima 0,33 mln. ha, tad kaltinti juos dėl ariamų pievų nebūtų tikslu.
„Rapsai bioįvairovės neblogina, priešingai – mes auginame daug miglinių javų, o rapsai yra bastutinis augalas, labai pagerinantis bioįvairovę, padidinantis dirvožemio derlingumą. Pavyzdžiui, vien tik žiedlapių į 1 ha nukrenta 3 tonos, o bendrai rapsai palieka dirvoje virš 10 tonų organinių medžiagų – tai natūrali trąša. Mes pasiimame tik 3-4 tonas rapsų grūdelių, iš kurių pagaminama 1-1,5 tonos biodegalų ir 2-2,5 tonos vertingų baltyminių pašarų“, – sako Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas.
Būtų idealu, jei per artimiausius metus visi galėtume sėsti už „Teslos“ ar kito elektra varomo automobilio vairo, ir visiems laikams pamiršti taršius vidaus degimo variklius, bet realybė kiek kita – nei daug kas gali įpirkti elektromobilius, nei yra sukurta infrastruktūra jiems įkrauti. Tad biodegalai – gera alternatyva iškastiniam kurui. Jei tik mitus pakeis racionalūs argumentai. Juo labiau, kai Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad tikrai nėra saugu prisirišti prie vieno energijos šaltinio, neturėti jam alternatyvų.