Įvardijo, kokie sunkumai laukia vedant ekologinį ūkį: kompensacinės išmokos – negelbėja

Pasėlių deklaravimo duomenys rodo, kad ekologiniai ūkiai šiemet deklaravo beveik 14 proc. mažiau ploto nei anksčiau, vadinasi, ekologinių ūkių skaičius mažėja. Apie tokio ūkio ypatumus bei rūpesčius, slegiančius ūkininkų pečius, kalbėjomės su „E. Jastramsko ekologinio ūkio“ vadybininke ir ūkininke Justina Kreizaite. Moteris atvirauja, kad pasirinkus šią kryptį gali būti netikėtų iššūkių ir labai dažnai nuostolių, tačiau priduria, jog „nesėkmės veikloje atrodo mažiau skaudžios, kai žinai, jog kuri vertingą produktą ir žmonėms, ir planetai“.

Ūkiai „ant vieno kiemo“

– Kada ir kaip kilo idėja vesti būtent ekologinį ūkį?

– Mūsų ūkis yra šeimos ūkis. O tiksliau 5 ūkiai „ant vieno kiemo“: Edmundo Henriko Jastramsko ūkis ir aliejinė, Algirdo Kreizos ūkis, Lino Kreizos ūkis, Agnės Juknevičienės ūkis ir malūnas bei mano – Justinos Kreizaitės ūkis.

Anot pašnekovės, „Dar tais laikais, kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę ir galėjo susigrąžinti tėvų žemes, savo tėviškėje ūkį įkūrė senelis Edmundas H. Jastramskas. Jis pasakoja, kad anuomet rajone buvo 7 numeriu Ūkininkų sąjungos sąraše. Pirmiausia senelis įregistravo „tausojantį ūkį“, jis veikė apie metus laiko, tuomet atsirado galimybė tapti ekologiniu, nors jokių išmokų tuo metu dar nebuvo.

Kiek vėliau į veiklą įsitraukė ir daugiau šeimos narių: dukra Nijolė tvarko buhalteriją ir drauge su vyru Algirdu taip pat įkūrė ūkį, po studijų į gimtinę sugrįžo anūkai Agnė ir Linas – padedami senelio taip pat pradėjo ūkininkauti. Po truputį ūkyje atsirado aliejaus gamyba, ekologinių produktų tvarkymas. Tiesa, dėl to padidėjo ir administracinė našta, kadangi tokiems darbams turėjau patirties, ūkyje įsidarbinau ir aš. Praeitais metais nusprendžiau ir pati įregistruoti ūkį – taip ir plečiasi mūsų šeimos ūkininkų ratas.“