VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atsiųstame komentare teigiama, kad Žemaičių aukštumos centrinėje dalyje per metus nunešama po 8–12 m3/ha-1, gana plačiu ruožu aplink ją – 5–8 m3/ha-1. Baltijos aukštumose per metus nunešama po 8–12 m3/ha-1, o Dzūkų aukštumoje netenkama 12–16 m3/ha-1 dirvožemio.
Anot tarnybos atstovų, šiuo metu dėl žemės ūkio veiklos Lietuvoje erozijos pažeistų žemės ūkio naudmenų yra apie 19 procentų. Tai sudaro 0,5 mln. ha visų žemės ūkio naudmenų. Naudmenos su vidutiniškai eroduotais dirvožemiais sudaro 61 procentą, silpnai eroduotų dirvožemių – 37 procentai, stipriai eroduoti dirvožemiai sudaro 0,7 procentus visų erozijos paveiktų žemės ūkio naudmenų.
„Traukiasi mūsų derlingas sluoksnis. Matome, kad naudojant tas pačias technologijas derlius gaunamas vis mažesnis, nors naudojame pačias naujausias technologijas ir žemei duodame viską, ką galime. Su nerimu klausausi mokslininkų išvadų, kaip nyksta humusas, nes dalis ūkininkų kol kas stengiasi iš žemės išspausti kuo daugiau ir nieko neduoda mainais“, – apie nekokias tendencijas pasakoja Petras Puskunigis, Lietuvos Žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas.
Jis įvardija ir kitas bėdas – gyvulininkystė, kuri padeda atkurti dirvožemį, traukiasi, nes tai sunkus ir mažai pelningas verslas. P. Puskunigis prisipažįsta, kad kai kurie ūkiai, kurie rūpinasi dirvomis, jau perka vištų mėšlą, šis yra tinkama organinė trąša, ir jį veža kelis šimtus kilometrų, kad tik kaip nors sumažintų neigiamas pasekmes.
„Mes jau seniai kalbėjome, jog bus bėda. Dabar net tie, kurie normaliai prižiūrėjo žemę, jau susiduria su bėdomis. Kiti dar tyli, tačiau ten, kur į dirvožemį nebuvo investuota, padėtis žiauri“, – sako Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas.
P. Puskunigis sako, kad pažangesni didesni ūkiai jau stato vištides, kad nebūtų tik grūdų augintojai. Kalbant apie bendroves, tai dauguma jų – daugiašakiai ūkiai, turintys ir gyvulininkystės sektorių. Tai taip pat padeda saugoti dirvas.
Erozijos mastas – didžiulis
Europoje, o taip pat ir Lietuvoje, vis didesnį nerimą kelia spartėjanti dirvos erozija. Tai – procesas, kurio metu nyksta viršutinis derlingas dirvožemio sluoksnis. Šis procesas vyksta dėl kritulių, vėjo ir žmogaus veiklos, o konkrečiau – netinkamo ūkininkavimo.
Šiuo metu Lietuvoje vyrauja vėjuoti orai ir važiuodami per dirbamus laukus tikriausiai jau spėjote pastebėti dulkių stulpus, juos nešioja vėjas. Taip, tai yra tikrų tikriausias dirvos erozijos pavyzdys. Ir tai nežada nieko gero: nualinti laukai duoda žymiai mažesnį derlių.
Europos Komisijos informaciniame leidinyje nurodoma, kad dėl erozijos dirvožemis nyksta greičiau, nei gali susiformuoti naujas. Išnykus viršutiniam dirvos sluoksniui, sumažėja dirvožemio trąšumas, taigi – ir derlius. Dėl atvežto dirvožemio taip pat užsiteršia arba uždumblėja vandens keliai. Dirvožemiui sutankėjus, dirva blogiau sulaiko vandenį ir blogiau aprūpina deguonimi augalų šaknis. Kai dirva prasčiau sulaiko vandenį, sumažėja derlius, vanduo labiau nuteka ir todėl dirvožemio erozija labiau paveikia dirvožemį.
Tame pačiame leidinyje teigiama, kad netinkamas žemės valdymas yra pagrindinė dirvožemio tankinimo priežastis. Tokios veiklos pavyzdys – per daug gyvulių tam tikro dydžio plote, netinkamas sunkiosios žemės ūkio technikos naudojimas žemei arti, kai ji per šlapia. Šlapios dirvos nėra pakankamai atsparios svoriui, ir dėl to dirvožemis suslegiamas.
Apskaičiuota, kad maždaug 115 milijonų hektarų (viena aštuntoji viso Europos žemės ploto) vyksta vandens erozija, o 42 milijonus hektarų veikia vėjo erozija. Viduržemio jūros regionas yra ypač linkęs į eroziją, kai po ilgų sausmečio laikotarpių prasideda smarkūs lietūs. Apskaičiuota, kad maždaug trečdalis Europos podirvių yra labai neatsparūs tankinimo procesui, o penktadalis – vidutiniškai neatsparūs.
Nusiritome atgal į sovietmetį
ŽŪR vadovas sako, kad mes nusiritome į 1970 m. lygmenį, kai buvo gana didelis dirvožemio rūgštingumas, erozija. Tada dirvos pradėtos masiškai kalkinti, iki Nepriklausomybės buvo atkurtos. Nuo 1991 m. su dirvožemiu nieko nebuvo daroma.
„Pradėjus aktyviai naudoti intensyvias grūdų auginimo technologijas, kurios alina žemę, nenaudojant palaikomųjų technologijų, pradėjo nykti humuso sluoksnis. Ypač naudojant daug trąšų dirvos rūgštėja ir tada išlaisvinamas aliuminis, o jis augalams yra nuodas. Augalai pradeda neįsisavinti trąšų“, – pasekmes aiškina A. Svitojus ir pastebi, kad tada ūkiai didina trąšų kiekius, o jos patenka į gruntinius vandenius ir nunešamos į Baltijos jūrą.
A. Svitojus sako, kad šiandien net mokslininkai, kurie stebi pokyčius, linkę patylėti apie tai, kokia bloga padėtis. Pavyzdžiui, jo duomenimis, šuliniuose daugėja azoto, bet platesnės diskusijos apie tai nėra.
„Valstybė neskiria dėmesio, kad dirvožemis būtų apsaugotas, ir mes jau dešimtmečius tempiam su dirvožemio kokybę reglamentuojančiu įstatymu. Dirva – ne tik ūkininkų, bet ir visos Lietuvos turtas“, – dėlioja A. Svitojus ir sako, kad dėl tokios padėties negalima kaltinti vien didžiųjų. Reguliavimo procesams priešinasi trąšų gamintojai, prekybininkai, nes pradėjus reglamentuoti bus ribojamas cheminių priemonių naudojimas.
„Reikia atskirti nuosavą ir nuomojamą žemę. Nuosavus plotus ūkiai ir bendrovės saugo. Nuomojamą, kurią bet kada galima prarasti, tiesiog naudoja ir stengiasi gauti kuo didesnę ir greitesnę naudą“, – niuansus aiškina P. Puskunigis.
Jis sako, kad jo paties valdoma įmonė neskiria nuosavos ir nuomojamos žemės. Pavyzdžiui, jie samdo latvius, kurie specialia technologija į dirvą įterpia srutas. Vieno hektaro apdirbimas šiuo būdu kainuoja iki 500 eurų. Kai vieną 32 ha plotą taip paruošė, savininkas jį tiesiog atsiėmė. Bendrovei teko susitaikyti su nuostoliais. Dėl to dalis ūkių ne savo plotuose humuso gerinimu net neužsiima.
„Matome, kad būtina sėjomaina, nes ūkininkai linkę auginti tai, kas pelninga, o ne tai, kas leidžia išsaugoti dirvą. Geri tarpiniai augalai, kurių reikalaujama, ir žmonės supranta, kad tai naudinga. Džiugu, kad daugėja ankštinių kultūrų. Tai vienas iš dirvą gerinančių faktorių“, – patirtimi dalijasi „Agrokoncerno“ vadovas Edgaras Šakys.
Koncerno bendrovės taip pat atlieka eksperimentus, kaip gerinti humusą, ir laukia mokslininkų atsakymų, kaip elgtis. Patys gamybininkai negali rasti atsakymų, kaip išsaugoti žemę, nes reikia tikslesnių duomenų ir didesnės apimties tyrimų.
Eroziją skatina netinkamas ūkininkavimas
Kad dirvos erozija Lietuvoje yra didžiulė problema, sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas Vytautas Liakas. Anot jo, šitas procesas nevyksta be ūkininkų pagalbos.
„Erozija – sparčiausiai vykstantis procesas, ardantis dirvožemį. Blogiausia, kad erozija vyksta lėtai, prie jos priprantama, retai kuris žemdirbys pastebi, kad jo laukai pavojingai paveikti erozijos. Dirvožemio erozijos tiesioginį poveikį derlingumui per vienus metus sunku nustatyti, erozija veikia visą dirvožemio profilį, dirvožemis netenka svarbiausių savo dedamųjų“, – DELFI sakė mokslininkas.
Jo teigimu, erozijos poveikį atkurti labai sudėtinga. Jei dirvožemis veikiamas erozijos, tose vietose visuomet būna silpniau išsivystę augalai arba jų visai nebūna ir taip pastebima, kad kai kuriuose pasėliuose nėra 40–60 proc. augalų. Tačiau tokiais atvejais dažniausiai nuostoliai „nurašomi“ neefektyvioms trąšoms, sausrai ar dar kokiam nors veiksniui, tik ne erozijai, nes prie lėto jos progresavimo augintojai jau priprato ir neįvertina daromos žalos, aiškino docentas.
Kokios priežastys paskatino dirvožemio eroziją? „Anksčiau dideli plotai buvo daugiamečių žolių, patikimai apsaugančių dirvožemį nuo erozijos. Pradėjus vyrauti augalininkystės ūkiams, daugiamečiai žolynai buvo paversti ariama žeme, o žolynai sulaiko apie 20 proc. kritulių. Nuo augmenija nepridengto dirvožemio lietaus ar tirpstančio sniego vanduo nuneša derlingą sluoksnį, palikus dirvos paviršių nepridengtą, paviršinio vandens srovė būna iki trijų kartų stipresnė, nei pridengtame žoline danga ar mulčiu“, – dirvožemio erozijos priežastis įvardijo mokslininkas.
Nebegali dirbti efektyviai
Dėl to kenčia ne tik grūdinės kultūros, bet ir augalininkystė. Ūkiai tiesiog negali dirbti efektyviai. Reikia pradėti spręsti kalkinimo problemas ir peržiūrėti melioracijos filosofiją – žemes būtina ne tik sausinti, bet ir drėkinti.
„Mes negalime vien tik kaltinti ūkininkų. Jie sėja grūdus, nes ši kultūra reikalauja mažai darbo, tačiau tai žaliava, kurią vežame į užsienį. Miltų perkame iš Lenkijos, joje 80 proc. teritorijos užima gyvulininkystės ūkiai, ko nėra pas mus“, – analizuoja A. Svitojus ir sako, kad išeitis – tik sisteminės priemonės.
Pavyzdžiui, Švedijoje griežtai reikalaujama laikytis sėjomainos. Be to, pas mus tyli mokslininkai ir švietimas bei naujausios technologijos nepasiekia ūkininkų. Jei nieko nekeisime dar keletą metų, prasidės negrįžtami procesai.
„Pamėginkite atkurti Sacharos dykumą. Ten kadaise augo miškai ir pievos. Mūsų kraštas dykuma gal nevirs, tačiau kuo toliau, tuo derliai bus mažesni ir lygintis su šalimis, kur taikomos dirvos apsaugos priemonės, negalėsime. Dabar mes gauname milijardus eurų ES paramos, bet ji tiesiog pravalgoma. Tokių milžiniškų ūkių, kaip pas mus, neturėtų būti,o mes ir toliau norime stambinti ne tik augalininkystės, bet ir gyvulininkystės ūkius“, – pastebi A. Svitojus.
P. Puskunigis nusiteikęs ne taip pesimistiškai. Jo žiniomis, pasaulyje kuriamos naujos dirvos gerinimo technologijos. Jos ateis ir į Lietuvą.
Žudo neracionalios technologijos
Tačiau kol kas siekis gauti kuo didesnę naudą žudo dirvą.
Kaip teigė V. Liakas, labai palankias sąlygas erozijai sukuria neracionalus žemės dirbimas (arimas, kultivavimas, lyginimas). „Literatūros šaltiniuose rašoma, kad išvystytos žemdirbystės rajonuose, priklausomai nuo reljefo, kasmet nuplaunamos kelios dešimtys tonų derlingo dirvožemio iš hektaro. Geologai paskaičiavo, kad per metus planetoje nuo sausumos nuplaunama daugiau kaip 700 mln. t derlingo dirvožemio. Lietuvoje, geologai sako, kad beveik 75 proc. dirvožemių stipriai pažeisti erozijos, neatkreipus į tai dėmesio, pasekmės gali būti įvairios, o, svarbiausia, užauginta produkcija gali būti nekonkurencinga dėl didelės savikainos ir teršalų likučių“, – sakė V. Liakas.
Anot jo, siekiant stabdyti eroziją išsivysčiusiose šalyse, ypač atidžiai parenkami augalai, tinkamas būdas žemei dirbti, naudojami biologiniai preparatai, gerinantys dirvožemio savybes, gerinama dirvožemio struktūra, pasirinkus dirvožemio savybes atitinkančią agrotechniką.
Kokių tipų erozija dažniausiai būna Lietuvoje? Kaip aiškino docentas, Lietuvoje ūkininkams daugiausia žalos padaro vėjas, lietus bei šaltis. „Žemdirbiams trūksta žinių apie dirvožemio nykimą, nes apie tai nedaug kas ir kalbėjo, tik dabar ši problema viešinama plačiau, prieš 10–15 metų kalbėjo tik pavieniai mokslininkai. Susidarius žinių vakuumui problema įgavo pavojingą mastą. Žemės ūkis per 20–30 metų labai pasikeitė, išaugo derlingumas. Derlingumo didėjimas tiesiogiai proporcingas trąšų sunaudojimui, o derlius išsaugomas į pagalbą pasitelkus augalų apsaugos priemone. Tačiau nelabai kas kreipė dėmesį į dirvožemį, svarbu, didėja augalų derlingumas. Dabar matome, kad trąšas ir augalų apsaugos priemones reikėjo naudoti atsargiai ir laikantis rekomendacijų“, – teigė mokslininkas.
Viskas – dėl geresnio derliaus
Gamtoje, kai augalai baigia vegetaciją, jie grąžina į dirvožemį iš jo paimtas maisto medžiagas ir taip palaiko maisto medžiagų apykaitą dirvožemyje. Tačiau su kultūriniais augalais, pasak V. Liako, viskas kitaip: atgal į dirvožemį grįžta tik dalis maisto medžiagų.
„Žmogus, siekdamas rezultatų, pažeidžia subalansuotą apykaitos ratą: išvežamas derlius ir kartu su juo – maisto medžiagos iš dirvožemio. Žmonės rado sprendimą: maisto medžiagoms atkurti pradėtos naudoti mineralinės trąšos. Nemenką žalą dirvožemiui daro netinkamai naudojamos azoto trąšos. Kai kuriais atvejais trąšų normos parenkamos neatsižvelgiant į dirvožemio savybes – augalai nesunaudoja viso azoto, ir dalis jo patenka į dirvožemį, kaupiasi jame bei augaluose. Perteklinės azoto normos gali netiesiogiai prisidėti prie dirvožemio erozijos inicijavimo. Dėl to pastaruoju metu derlių riboja ne maisto medžiagos, o dirvožemio struktūra“, – kaip prie dirvožemio erozijos prisideda ūkininkai, paaiškino docentas.
Kaip sumažinti erozijos poveikį dirvožemiui? Anot mokslininko, labai svarbu neišvežti iš lauko augalinių liekanų, nes tik augalinės liekanos gali apsaugoti dirvožemį nuo vėjo ir lietaus sukeliamos erozijos. „Vėjo erozija prasideda jau pučiant 5 m/s vėjui, stiprėjant jo greičiui, pajuda dalelės, atsipalaidavusios dėl lietaus ar neracionalaus žemės dirbimo, tada jos pajudina kitus dirvožemio agregatus, ir galiausiai pamatome laukuose dulkių stulpus. Su vėjo nešamomis dalelėmis iškeliauja ne tik maisto medžiagos, bet iš lauko į lauką keliauja ir augalų ligų sukėlėjai bei augalų kenkėjų kiaušinėliai arba patys kenkėjai, o taip pat – ir piktžolių sėklos“, – kuo pavojinga dirvos erozija, įvardijo pašnekovas.
Kelias, kaip mažinti intensyvumą
Anot jo, norint stabdyti eroziją ir stabilizuoti dirvožemio būklę, pirmiausia reikia optimizuoti sėjomainą, įtraukti posėlinius ar tarpinius augalus, „ir ne tik dėl pliuso“, bet kad iš tiesų pagerintų dirvožemio savybes. Taip pat negalima išvežti iš laukų augalinių liekanų, nes tai – pagrindinis organinis šaltinis, kitaip tariant, augalų ir dirvožemio mikroorganizmų maistas.
„Atsisakyti neracionalaus žemės dirbimo: augalai dažniausiai nereikalauja tokio intensyvaus dirvos ruošimo. Nepalikti arimo keterų žiemai, reikia arimus išlyginti, kad nuo šalčio neatsiskirtų dirvožemio agregatai. Optimizuoti mineralinių trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimą, parinkti reikiamas trąšų normas, jos turi atitikti dirvožemio derlumą. Į auginimo technologijas įtraukti biologinius preparatus, aktyvinančius augalinių liekanų mineralizaciją ir gerinančius dirvožemio savybes. Jei žemdirbiai laiku įsiklausys į specialistų rekomendacijas, tikėkimės, dirvožemio erozijos pasekmės bus švelnesnės“, – reziumavo mokslininkas.
Karolina Gurjazkaitė, aplinkosaugos ekspertė, sako, kad Lietuvos dirvožemio kokybė sparčiai prastėja dėl nedarnių, netinkamų ir intensyvių ūkininkavimo praktikų. Įvairūs technologiniai sprendimai, tokie kaip sunkioji arimo technika ir agrochemija, leidžia ūkininkams eksponentiškai padidinti derlių, žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą. Tačiau dėl tokių praktikų suardoma dirvožemio struktūra, mažėja dirvožemio organinės anglies kiekis ir žūsta dirvožemio mikroorganizmai. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, tai reiškia, kad toks ištekliaus eikvojimas gali atimti galimybę ūkininkauti iš ateities kartų bei sukelti grėsmę maisto saugumui.
Jos teigimu, reikia mažinti dirvožemio eikvojimą ir didinti jo apsaugą. Vienas iš būdų – taikyti žemdirbystės metodus be arimo, įvairias žalinimo ir agrarinės aplinkosaugos priemones, tokias kaip sėjomaina ir tarpiniai pasėliai. Būtina išsaugoti natūralias pievas ir jas atkurti, nes pievos sukaupia itin daug organinės dirvožemio anglies.
„Gaila, kad kol kas patys mokslininkai diskutuoja ir nėra tikslių atsakymų, kaip elgtis. Pavyzdžiui, jau dabar parduodami įvairūs produktai, skirti dirvai gerinti, tačiau reikia kur kas daugiau tyrimų, kad būtų gautas atsakymas, kiek šie produktai naudingi“, – pastebi E. Šakys ir prisipažįsta, kad, be mokslininkų atsakymo, nekas negali pasakyti, kas atsiperka ir tikrai padeda dirvai.
Koncerno vadovas sako, jog didžiausia vadinamojo žemės apsaugos įstatymo vertė būtų ta, kad visoje Lietuvoje atsirastų pagal vienodus standartus vykdoma stebėsena, kad būtų surinktas didelis duomenų kiekis.