Perėjo ir rudenį
Kai lapkričio mėnesį juodoji porelė buvo sugauta ir iš muziejaus tvenkinio atvežta į „žiemos rezidenciją“ – Dapkų ūkį, kartu su jais atkeliavo ir lizde nuo spalio mėn. šildyti kiaušiniai. Visgi, pasak B. Dapkienės, pasikeitus vietai gulbės ant jų jau nebelipo, tad kiaušinius moteris išnešė.
„Buvo labai gaila, nes du iš trijų gulbiukų kiaušinyje jau buvo apsiplunksnavę. O dabar jie vėl peri. Vėl trys kiaušiniai. Nuostabu. Ir kaip pasikeitė pačios gulbės, kokios jos šeimyniškos, kaip jie abu rūpinasi savo vaikeliais. Atkeliavęs į Rokiškį, Atilas buvo lėtesnis, atsargesnis. Dominavo Lita. Bet dabar – atvirkščiai: kaip gražiai jis ją saugo, per langelį vis „kolioja“ aplink besisukinėjančias žąsis, žnaibo, veja mus, kai nuneši maisto“, – šeimyniška idile džiaugėsi pašnekovė.
Neįžvelgia grėsmės
Tačiau apgailestaudama B. Dapkienė klausia, ar tikrai šie paukščiai yra tokia didelė grėsmė ir turi kentėti nuolat netekdami savo perimų kiaušinių: „Sako, kad jie – invaziniai. Niekaip nesuprantu, ką tokio baisaus jie gali padaryti? Nenoriu pasirodyti šiurkšti, bet jei palygintumėme: žmonės gali migruoti po visą pasaulį ir niekas nieko nesibaimina, o paukščiai, tai jau invaziniai.
Ką jie tokio blogo padarys? Na, supraskite mane teisingai – nesu prieš nieką nusistačiusi. Čia tik retorinis palyginimas. Tuo labiau, kad girdėjau vieno dvaro norą savo tvenkiniuose įkurdinti porelę juodųjų gulbių. Tai kaip čia yra iš tikrųjų: veisti negalima, atsivežti galima? Ar tai daroma nelegaliai?“.
Baiminasi vietinių išnykimo
Kiek kitokios nuomonės buvo Lietuvos ornitologų draugijos vyr. biologas-ekspertas Gintaras Riauba: „Grėsmė yra, nes jei juodosios gulbės pradėtų gyvenimą laisvėje, tai būtų jau trečia gulbių rūšis Lietuvoje. Kiltų grėsmė, kad jos išstums vietines gulbes. Ir taip mes jau matome konkurenciją tarp vietinių rūšių: anksčiau gulbė giesmininkė buvo retenybė, sutinkama vos keliose Lietuvos vietose. Dabar jau stebime tendenciją, kad jų daugėja, o mums įprastų gulbių nebylių – mažėja. Juodoji gulbė – ne mūsų kraštų rūšis, svetimšalė“.
Paprašytas pakomentuoti, ar nuolatinis kiaušinių „atiminėjimas“ siekiant kontroliuoti juodųjų gulbių populiaciją nėra laikomas bloga praktika, ornitologas tikino, kad tai – pats neskausmingiausias būdas.
„Aišku, žmonėms tai sukelia neigiamas emocijas, bet žinant, kad paukštis priskirtinas invazinėms rūšims ir galėtų kelti grėsmių vietinėms, ko gero, reikia laikyti, kad tai – tinkamas būdas“, – sakė G. Riauba.
Siekia kontroliuoti
Specialisto pasiteiravus, ar juodosioms gulbėms apsigyvenus laisvėje, kyla baltųjų ir juodųjų gulbių kryžminimosi grėsmė, G. Riauba patikino tokių atvejų negirdėjęs: tai yra skirtingos paukščių rūšys, kurių genetika – nesutampa, skiriasi ir veisimosi sezonai.
Specialistas patikslino, kad juodosios gulbės – naminis paukštis, laikomas nelaisvėje: „Kol mes kontroliuojam jos buvimą ten, kur jai ir skirta būti – parko tvenkiny, sode, aptvare, grėsmės nėra. Matome atvejus, kai ne vieną dešimtmetį juodosios gulbės jau laikomos kažkur nelaisvėje. Ir nepabėga. Bet negalim rizikuoti. Europos Sąjungos paukščių direktyva saugo visus Lietuvos laukinius paukščius. O sąmoningas leidimas daugintis ir paleidimas į laisvę, jau būtų lyg ir įstatymo pažeidimas“.
Bet sąraše gulbių nėra...
Paprašytas įvardinti dar nors keletą kitų invazinių paukščių rūšių Lietuvoje, G. Riauba prisiminė tik vieną: „Jei kalbame apie pastebimus gamtoje, tai – Kanadinė berniklė. Kol kas pas mus dar nėra dažnų veisimosi sankaupų, bet jų jau pastebima. Kita rūšis – papūgos. Aišku, gal ir nebe žmogaus pagalbos jos atkeliauja į šalį“.
O patikrinęs invazinių rūšių sąrašą, paukščių grafoje specialistas rado įrašytą tik tą vieną jo minėtą Kanadinę berniklę.
„Ko gero, juodųjų gulbių veisimas taip pat yra galimas, bet reikia pasidomėti Aplinkos apsaugos departamente, ar tokiam veiksmui nėra reikalingas specialus leidimas ir pasižadėjimas, kad atvesti jaunikliai nebus paleisti į laisvę“, – visgi invaziniu juodųjų gulbių statusu suabejojo ir pats biologas.