Tačiau šie skaičiai slepia kiek kitą vaizdą. Dalis mažų ir smulkių ūkių nebeišgyvena, jų savininkai, vyresnio amžiaus žmonės, traukiasi. Tačiau didieji ūkiai gauna kur kas didesnę kainą nei mažieji ir nutraukti gamybos neplanuoja. Atvirkščiai, stambios grupės, valdančios ne po vieną žemės ūkio bendrovę, diktuoja sąlygas perdirbėjams.
Be to, tenka konkuruoti su labai konkurencingais lenkais, kurie, kol gamyba pas mus mažėja, per keletą metų pieno gamybą padidino milijonu tonų ir valstybė, pasak mūsų ūkininkų, šio didėjimo neparėmė nė euru.
Perdirbėjai ramūs
„Džiaugiamės, kad nors ir vėlokai, tačiau gavome paramą kaip nukentėję dėl pandemijos, tačiau daug ūkininkų parduos bandas kai tik baigsis įsipareigojimai, kuriuos prisiėmė gavę ES paramą. Bus gamybos kritimas. Mūsų bėda, jog neturime savo stiprių kooperatinių perdirbimo įmonių. Pavyzdžiui, „Pienas LT“ savo nariams prie vidutinės kainos papildomai uždirba 2 ct/kg. Tai dideli pinigai“, – dėlioja asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas ir sako, kad jų kooperatyvui supirkėjai per karantiną kilogramo kainą mažino 7 ct. Didiesiems ūkiams kaina mažėjo nežymiai.
Pasak. J. Kuzminsko jauni žmonės, kurie mato, kaip sunkiai dirba jų tėvai ir nuolat skaičiuoja nuostolius, eiti į šį verslą ir perimti ūkių nenori. Be to, reikia nuolat investuoti, kad galėtum laikytis aplinkosaugos reikalavimų.
Perdirbėjai mūsų pieno sektoriaus perspektyvą vertina pakankamai šviesiai.
„Importas iš Lenkijos per karantiną buvo nedidelis. 5 proc. didėjimas tai papildomi keli pienovežiai per mėnesį. Mūsų įmonė pirko kelis pienovežius tiesiog tam, kad žinotume, kokia ten padėtis ir tikra kaina. Tai galėjo iškreipti statistiką. Kalbant apie europinę kainą, tai ją gauna visi ūkiai, kurie per metus parduoda virš 400 t arba 1,4 t pieno per dieną. Jiems kaina praktiškai siekia europonę, galbūt šiek tiek žemesnė, bet neženkliai“, – aiškina Dalius Trumpa, „Rokiškio sūrio“ direktorius.
Verslininkas sako, kad pieno kiekis dideliuose ūkiuose auga. Krenta tik pas smulkiuosius ir šis segmentas traukiasi.
„Į priekį gali judėti tik dideli ūkiai. Tačiau jie žlugdo sektorių, nes jiems perdirbėjai moka vakarietiškas kainas, o likusiems už tą patį pieną kur kas mažiau. Mūsų pieno perdirbimo įmonės neefektyvios. Stambūs ūkiai tapo viso sektoriaus duobkasiu. Iš pieno krašto tampame grūdų šalimi“, – aiškina J. Kuzminskas, vadovaujantis trims kooperatyvams, kurie per dieną surenka 150 t.
Kooperatyvų vadovas įvardina ir kas yra stambūs ūkiai – tie, kurie melžia virš 10 t pieno per dieną. Jie apimčių nemažina, nes gauna gerą kainą ir plečia verslą. Kai kurios agro grupės valdo po šimtą ir daugiau tonų per dieną. Pasak. J. Kuzminsko, europinė kaina tokiems žaidėjams išmokama mažinant ją smulkiesiems.
1 t per dieną galima primelžti turint 40 karvių. 10 t tai 400 karvių. Kooperatyvo vadovo žiniomis, Lietuvoje 157 ūkiai, kurie laiko virš 250 karvių. J. Kuzminskas sako, kad didelio ir vidutinio ūkio kaina gali skirtis 3–4 ct/kg.
„Pavyzdžiui, grūdų sektoriuje viskas kitaip. Jokio skirtumo, ar tu atveši 10 t, ar atveši 100 t. Kaina bus ta pati. Pieno sektoriuje kaina priklauso nuo kiekio“, – piktinasi ūkininkas ir sako, kad, pavyzdžiui, „Vilkyškių pieninė“ per dieną perdirba apie 800 t pieno ir, jei iš jos tiekėjas atims 100 t, bus sunkumų. Su tokiais tiekėjais esi priverstas skaitytis.
Kvėpuoja laisvai
J. Kuzminskas sako, kad šeimos ūkiai gyvena laikydami 20–30 karvių, tačiau didieji „kvėpuoja laisvai“, bet prognozuoja, kad mažėjant smulkių ūkių žaliavos pradės trūkti ir teks mažinti kainą ir didiesiems. Mūsų kiekiai ir apimtys kur kas mažesni nei lenkų, gamyklos ne tokios efektyvios.
„Jie kooperatyvams nemoka tokios kainos kaip didiesiems ūkiams. Mums, pavyzdžiui, per du mėnesius kaina nukrito nuo 28,5 iki 21,5 ct. Ją palaikyti ūkininkams pavyko tik naudojant savo resursus. Stambiesiems ūkiams kaina mažėjo 1–2 ct/kg. Mes negalime konkuruoti su Lenkija, kuri, skirtingai nuo mūsų, neduoda jokios paramos. Jie tiesiog moka normalią kainą ir ūkiai gali vystytis. Pas mus, kai tik bėda, iš karto perdirbėjai mažina kainą, o mes skirtumą išlupam iš mokesčių mokėtojų. Lenkijoje taip nėra, nes perdirbimas kooperatyvų rankose“, – aiškina J. Kuzminskas.
Ūkininko žiniomis, per karantiną pas kaimynus, skirtingai nei pas mus, kainos svyravo simboliškai.
„Gaila, kai traukiasi ir parduoda karves ūkiai, kurie laikė po 100 ar daugiau karvių. Tai rodo ne padėtį rinkoje, o Žemės ūkio ministerijos ir žemdirbiškų organizacijų neveiklumą. Pas mus nėra sąlygų, kad būtų galima parduoti visą ūkį, o ne atskirai žemes ir atskirai gyvulius. Toks objektas kaip verslas ypatingai brangus. Turėtų būti lengvatinių paskolų fondas, kad jauni ūkininkai galėtų įsigyti lengvatinėmis sąlygomis tokį objektą, nes gyvulininkystė kuria darbo vietas.
Dabar nuostolis ir ūkininkui, kuris turi trauktis dėl amžiaus ar sveikatos, nes atskirai išparduoda ūkį kur kas pigiau nei galėtų parduoti kaip verslą“, – aiškina D. Trumpa ir tikina, kad stambūs ūkiai, kuriuose gaminamo pieno kiekis didėja, paprastai parduodami ne dėl žemų kainų, o dėl šeimyninių aplinkybių. Nebent jie įsikūrę derlingose žemėse ir ten paprasčiau auginti grūdus.
Dešimčių tūkstančių neliks
„Išliks ūkiai, kurie sistemingai investavo, turi nuosavos žemės, kad jos konkurentai neišmuštų iš po kojų. Vietos yra. Ūkiai neišvengiamai stambės. Lenkai pajėgumus planuoja padidinti 50 proc. ir valstybė to neremia“, – prognozuoja J. Kuzminskas ir sako, kad 10–20 karvių laikantys žmonės to jau nebevertins kaip pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Tai bus tik papildomos pajamos.
J. Kuzminskas sako, kad Vakaruose tokių monstrų, kaip pas mus, kur laikoma tūkstančiai karvių, nėra. Jie sukurti tik pokumunistinėse šalyse.
D. Trumpa mato kitokią viziją ir sako, kad bėgant laikui smulkūs ūkiai turės išnykti. Kai jų liks nedaug, tiesiog nebeapsimokės išlaikyti pieno surinkimo punktų ir jie neturės kur dėti žaliavos.
„Estijoje šis kelias buvo praeitas labai greitai, Nepriklausomybės pradžioje. Dabar ten melžiamo pieno kiekis didėja paskutinius metus, nors kainos tiek Lietuvoje, tiek Estijoje, tokio pat dydžio ūkiuose, vienodos“, – aiškina D. Trumpa.
Verslininkas skaičiuoja paprastai. Estijoje yra 600 ūkių ir jie melžia pusę to kiekio, kokį melžia visa Lietuva. Mes dabar melžiame 1,5 mln. t per metus, sovietmečiu turėjome 3,5 mln. t ir turime visas sąlygas pasiekti šį kiekį.
Lietuvoje šiandien apie 200 „estiško“ dydžio ūkių ir 18 tūkst. ūkių, kurie parduoda pieną perdirbėjams.
„Į pieno sektoriaus ateitį žvelgiu optimistiškai. Turime tinkamą gamtą, daug žemių, kurios netinka grūdams, bet tinka pašarams ir stipriausia Baltijos šalyse perdirbimo pramonė. Trūksta tik gamybos ir ūkių vystymosi“, – sako D. Trumpa ir sako, kad dėl stagnacijos kalti tik mes patys. Pavyzdžiui, šiandien gauti leidimą naujų fermų statyboms praktiškai neįmanoma, nors norinčių tą daryti yra.
Rems šeimos ūkius
Žemės ūkio ministerija Delfi atsiųstame komentare sako, kad palaikys šeimos ir vidutinius ūkius.
Melžiamų karvių laikytojai ir pats karvių skaičius kasmet mažėja, nes yra labai daug smulkių ūkių ir senyvo amžiaus gyvulių laikytojų, kurie turi vos po 1-5 karves. Žinoma, kad tokie natūriniai ar pusiau-natūriniai ūkiai, kurių valdytojai yra pensinio ir vyresnio amžiaus, nei plės ūkio, nei pirks karvių, kai neteks turimų. Nepaisant to, kad karvių skaičius mažėja, bendras primelžto pieno kiekis mažėja labai nežymiai, o tai rodo, kad karvių produktyvumas šalyje gerėja. Yra nemažai prekinių vidutinių/šeimos pieno ūkių, kuriems ypač reikalinga pagalba, kad jie galėtų esant gana mažoms pieno supirkimo kainoms išlikti gyvybingi, nesitraukti iš savo veiklos. Todėl ateities laikotarpyje pienininkystės sektorius turėtų sulaukti ne mažiau dėmesio nei dabartiniame laikotarpyje, ypatingą dėmesį skiriant vidutinio pieno ūkio gyvybingumui palaikyti.
ŽŪM, siedama palaikyti gyvulininkystės ūkių, kuriuose laikomi pieniniai ir mėsiniai galvijai, pajamas naujuoju laikotarpiu numato skirti susietąją paramą šiam sunkumus patiriančiam sektoriui, kad ūkiai sutvirtėtų ir vėliau galėtų savarankiškai pelningai vykdyti veiklą. ŽŪM nuomone, parama turėtų būti teikiama ir gyvulininkystės ūkių materialinei bazei stiprinti, nes aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, higienos, veterinariniai ir kiti reikalavimai yra kur kas griežtesni, investicijos atsiperka per ilgesnį laiką negu augalininkystės sektoriuje, nors eksportuojami gyvulininkystės produktai sukuria didesnę pridėtinę vertę nei eksportuojami augalininkystės produktai.
Taip pat parama turėtų būti teikiama ūkininkams, diegiantiems gyvulininkystės ūkiuose mokslo laimėjimus ir inovacijas, nes tai leidžia efektyviai ūkininkauti, spręsti aplinkosaugos ir kitas problemas, didinti gyvulininkystės produkcijos konkurencingumą, gerinti ūkinių gyvūnų laikymo sąlygas, mažinti aplinkos taršą, taupyti darbo laiką ir darbo jėgą, mažinti energijos sąnaudas ir produkcijos savikainą, gerinti produktų kokybę.