Ūkininkai nelepia jau dabar dirbantys „į minusą“. Ir jeigu nesulauks valdžios pagalbos, lietuvišką kiaulieną, sako, bus galima įrašyti į raudonąją knygą.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus Žydrūno Vaišvilos teigimu, sprendžiant iš skaičių, ūkininkai neperdeda. Prieš afrikinio maro epidemiją Panevėžio rajone buvo suskaičiuojama apie 600 įmonių ar pavienių kiaulių augintojų. Didelė jų dalis tvartuose laikė vos po kelis ar net ir vieną gyvulį – savo poreikiams. Tačiau kirtus marui, šiuo metu liko tik 44 kiaulių augintojai per visą rajoną. Trys jų verčiasi komerciniu auginimu, laiko nuo šimto iki kelių tūkstančių riestasnukių.
„Iš viso Panevėžio rajone auginama 56 000 kiaulių, didžioji dauguma jų – bendrovės „Idavang“ komplekse, – vardija Ž. Vaišvila. – Taip pat yra du didesni ūkininkai, įregistravę apie 500 ir 100 kiaulių atitinkamai.“
Anot specialisto, po kiaulių maro komerciniai kiaulininkystės ūkiai atsigavo, bet pavieniai žmonės retai kada ryžtasi auginti.
„Nors tam keliami reikalavimai nėra neįvykdomi, tačiau ir rizikos nemažai“, – supranta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Panevėžio departamento vadovas.
Klimpsta nuostolių duobėj
Daugiausia kiaulių ne tik Panevėžio rajone, bet ir Lietuvoje auginančios bendrovės „Idavang“ generalinis direktorius Saulius Leonavičius sako tokių sunkių metų jau seniai nebuvę.
Kainų svyravimai esą visuomet būdavo normalus reiškinys, kuriam įtakos turėjo sezoniškumas, cikliškumas. Tačiau šiuo metu situacija tokia, kad kiaulienos kainos nukritusios iki rekordinių žemumų, o rinkos atsigavimo ženklų nematyti.
Taip atsitiko todėl, kad dar 2020-ųjų pavasarį Vokietijoje bei kitose Europos valstybėse nustačius kiaulių maro židinių, buvo sustabdytas kiaulienos eksportas į Kiniją. Azijos milžinei užvėrus savo rinkas, perteklinė kiauliena paskirstyta po visą Europą, tai numušė kainas.
„Vos per vieną savaitę kiaulienos kainos krito 30 procentų“, – teigia S. Leonavičius. Pasak jo, paradoksas, jog kiaulienos perteklius yra Europoje, bet ne Lietuvoje: „Mes patys užsiauginame tik pusę visos reikalingos kiaulienos – likusi dalis yra įsivežama. Tačiau drastiškai kainos krito ir pas mus.“
2020 metais dar buvo keli mėnesiai, kai pavyko, S. Leonavičiaus žodžiais, išlaviruoti „ant nulio“, o pastarasis pusmetis nuo birželio kiaulių augintojams tragiškas, nes dirbama jau nuostolingai. Rezervo, iš kurio būtų galima išgyventi sunkmetį, nėra.
Situaciją dramatizuoja ne tik pertekliaus problema, bet ir drastiškai brangstantys energetiniai resursai ir pašarai.
Didžiausią augintojų sąnaudų dalį sudarančių pašarų kainos jau šoktelėjo dvigubai. Praėjusį sezoną grūdų tona, kainavusi 150–160 eurų, dabar atsieina 300 eurų.
Elektros kainos kilo kone tris kartus.
„Mėnesiui mums elektra kainuodavo apie 60 tūkstančių eurų, dabar – 200 tūkstančių, – skaičiuoja „Idavang“ generalinis direktorius. – Sudėjus viską, dirbame į minusą. Tas pats, kas kiekvienai parduodamai kiaulei dar prie užpakalio keliasdešimt eurų prisegtume. Kas mėnesį patiriame šešiaženkles sumas nuostolių...“
S. Leonavičius dar viliasi, kad iš šio sunkmečio išbristi padės šalies valdžia. Europoje kiaulių ūkiai po truputį užsidaro. Kai kurios valstybės moka kompensacijas, kad būtų išeinama iš verslo. Tad ilgainiui gamybos perteklius turėtų sumažėti.
„Tikimės, kad mus išgirs Vyriausybė ir šį sunkų laikotarpį padės išgyventi. Kada nors ši krizė baigsis, bet kol kas gerų žinių nėra“, – pripažįsta S. Leonavičius.
Dirba iš idėjos
Vienas didžiausių Panevėžio rajono kiaulių augintojų ūkininkas Nerijus Latvėnas neslepia, kad pastarieji metai kiaulininkystės sektoriui – tikras išbandymas. Ir vargu ar visi augintojai sugebės išlaukti geresnių laikų.
Kiekvieną mėnesį ateinančios sąskaitos už elektrą jau varo į neviltį, o taupyti nėra kaip – specialios lempos, užtikrinančios šilumą paršiukams, elektros skaitiklius suka kiekvieną dieną. Be perstojo turi veikti vėdinimo sistema. Ne ką mažiau energijos sunaudoja ir galingas malūnas, kuriuo ruošiami pašarai.
„Vien už elektrą mokame pusantro tūkstančio eurų per mėnesį, o anksčiau tilpdavome į kelis šimtus. O kur dar pašarų kainos? – sako ūkininkas. – Pritrūkau grūdų, už toną sumokėjau 250 eurų, anksčiau už pašarinius grūdus mokėjome visu šimtu euru pigiau. Neturėjau galimybės suskaičiuoti, kokia dabar yra mėsos savikaina, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu dirbu daugiau iš idėjos...“
Matydamas, kad situacija bent kol kas be prošvaisčių, N. Latvėnas po truputį mažina kiaulių skaičių. Anot jo, jeigu iki Velykų niekas nesikeis, pigiau bus tiesiog skelbti bankrotą.
Ir anksčiau pasitaikydavo kainų svyravimų, tačiau šįkart krizė užsitęsė pernelyg ilgai.
„Rudenį supirkimo kaina buvo nukritusi net iki 77 centų už kilogramą – tai kone dvigubai mažesnė kaina nei mano savikaina“, – skaičiuoja.
„Tai labai sunkus darbas, – atvirauja augintojas. – Be jokių laisvadienių ar šventinių dienų dirbame. Tad kokia prasmė dirbti, kai visas vargas – tik į minusą?“
Vilties nemato
Nors šiuo metu supirkimo kainos kiek kilo, jos vis tiek nepadengia gyvulių auginimo kaštų. Todėl N. Latvėnas stengiasi ir pats savo produkciją realizuoti vietos turgeliuose, kad bent būtų galima atgauti investuotus pinigus.
„Taip, dalis žmonių išties vertina lietuvišką produkciją – per pusę Lietuvos atvažiuoja pas mane pirkti kiaulienos, tačiau tokių yra mažuma, – gūžteli ūkininkas. – Didžioji dalis, jeigu šalia bus 20 centų pigesnė lenkiška produkcija, ją ir pirks. Gaila, kad taip yra, bet gal ir žmonės neturi pinigų.“
Jeigu produkciją reikėtų atiduoti supirkėjams, N. Latvėno ūkiui, savininko teigimu, liktų tik užsidaryti. Rezervų taupyti jau nebėra.
Sąnaudas didina ir tai, kad paršeliai auga gerokai lėčiau nei didžiuosiuose koncernuose, mat yra šeriami tik natūraliais pašarais.
„Jeigu tektų atiduoti supirkėjams, beliktų tik bankrotas, – pakartoja kitos išeities nematantis N. Latvėnas. – Vis dar dirbu iš inercijos, bet ilgai tai tęstis irgi negalės.“
Prašo pagalbos
Lietuvos kiaulių augintojų asociacija taip pat jau garsiai kalba, kad jeigu valstybė nesiims reguliuoti iš užsienio įvežamos kiaulienos kiekių, Lietuvos kiaulių augintojams gresia bankrotas. Skaičiuojama, kad tam, jog kiaulienos sektorius išliptų iš duobės, reikėtų keliolikos milijonų eurų paramos.
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas sako, kad jau praėjusių metų rudenį, kai smarkiai išaugo grūdų kainos, pagalbos jie kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją. Tačiau rezultatų nėra iki šiol. Todėl praėjusią savaitę pagalbos prašymai buvo nukreipti tiesiai į Vyriausybę.
A. Baravyko teigimu, padėtis tapo itin įtempta prie išaugusių pašarų kainų prisidėjus ir kelis kartus pakilusiems energetiniai kaštams. Didieji ūkininkai, anksčiau už elektrą mokėdavę vidutiniškai po 2 tūkst. eurų per mėnesį, dabar gauna net 80 tūkst. eurų siekiančias sąskaitas. O vieno kilogramo kiaulienos supirkimo kaina – vos 82 centai. Ir kol kas tikėtis jos didėjimo neverta, mat visoje Europoje didelis kiaulienos perteklius.
Skirtumas tik toks, kad kitos valstybės turi rėmimo programas kiaulininkystės sektoriui. Be to, saugo savo rinkas nuo įvežtinės produkcijos.
„Matydami, kad neprisišaukiame Žemės ūkio ministerijos dėmesio, praeitą savaitę ir kreipėmės tiesiai į Vyriausybę, – kalbėjo „Sekundei“ A. Baravykas. – Paskolų limitai išnaudoti, ir iki sezoninio kainų kilimo, kuris galbūt palengvins padėtį, reikia tiesiog išgyventi. Per savaitę prarandame po milijoną eurų. Parduodant kiaulę prarandame 60 eurų. Pernai metų praradimai 15 milijonų eurų.“
„Prašome pagalbos, nes mums ateina pabaiga“, – tiesiai sako Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius.