Apie tai kalbėta laidoje Delfi Tema.
Be to, pasak ūkininkų atstovų, estai, latviai ir lenkai planuoja žemės ūkio gamybą didinti ir taršą mažinti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, riboti šiluminių elektrinių išmetamų taršalų kiekį. Lietuvoje kol kas akcentuojamos permainos žemės ūkyje.
„Pernai metai buvo geri. Atpigo energetika, buvo puikus derlius, tačiau neramina perspektyvos ir nežinomybė, koks bus Žaliasis kursas, koks klimato kaitos poveikis, nes klimato svyravimas pakankamai didelis“, – aiškina Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas.
Rūmų vadovas sako, kad ES Lietuvai patvirtino rekomendacijas ką turėtume keisti. Naujoji politika gąsdina dėl to, kad mes kol kas nežinome, kas yra Žaliasis kursas ir kokias priemones turėsime priimti. Trūksta informacijos ir neaišku. Pasekmės priklausys ne tik nuo tikslų, bet ir tai, kaip jų sieksime.
Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas ne toks optimistiškas kaip kolega.
„Lietuvoje kol kas neturime nė vieno strateginio dokumento, kuris būtų patvirtintas ir pagal kurį galėtume veikti. Turime tik kelias strategijas, kurios kuriamos ir remiamės europiniais dokumentais. Blogiausia, kad nėra poveikio vertinimo kaip šių strategijų įgyvendinimas atsilieps Lietuvos žemės ūkiui, mūsų žmonėms ir gamybai. Pirmasis ES projektus įvertino JAV žemės ūkio departamentas. Išvados buvo bauginančios. Kitas vertinimas, pasirodęs viešumoje, Europos Pralamento užsakymu Prancūzijos žemės tyrimų instituto atlikta studija. Išvados dar labiau baugina. Prognozuojama, kad žemdirbių pajamos kris ketvirtadaliu, brangs maisto produktai, ES vartotojai rinksis prastos kokybės importinius produktus iš trečiųjų šalių. Tai mums kelia didelį susirūpinimą ir prašome Žemės ūkio ministerijos kuo greičiau atlikti vertinimą, kaip pokyčiai paveiks mūsų žemės ūkį“, – apie pavojus kalba A. Macijauskas.
Asociacijos vadovas sako, kad Lietuva neprivalo prisiimti pačius didžiausius įsipareigojimus, kurie numatyti strategijose. Be to, reikia rasti lėšų, nes su tomis lėšomis, kurias dabar turime Kaimo plėtros programoje, perversmo nepadarysime.
Be to, jei norime likti konkurencingi, turime didinti žemės ūkio intensyvumą. Kitaip gali nutikti taip, kad po dešimtmečio žemės ūkio produktų nebegaminsime, o juos atveš kitos valstybės, kurios gamybą žada didinti, o mūsų gamybos intensyvumas ir taip vienas mažiausių ES.
„Estai visai nenusiteikę žemės ūkyje mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Atvirkščiai, jie šią taršą planuoja didinti, nes nori didinti gyvulininkystę. Taip pat nori elgtis ir lenkai, kurie šių dujų išmetimą didins 14 proc. O mes Lietuvoje taikysime aritmetinį modelį, kai tiesiog pasakysime, kiek reikia sumažinti“, – pastebi A. Macijauskas.
Jau dabar ūkiai iš hektaro vidutiniškai gauna 800 eurų, o teks dalį plotų atiduoti pievoms, mažinti trąšų kiekį. Pasak A. Macijausko, gali būti, kad po keliolikos metų mūsų žemės ūkis tiesiog negrįžtamai sunyks.
„Dauguma ūkininkų ir maisto pramonės atstovų už Žalią kursą ir už tai, kad visi gyventume gražesnėje ir švaresnėje aplinkoje, nors viešose diskusijose dažnai supriešinami ūkininkai, verslas ir visuomenė“, – dėlioja Andrius Pranckevičius, „Linas Agro Group“ valdybos pirmininko pavaduotojas.
Jis pabrėžia ir kitą aspektą – nereikia atskirti žemės ūkio ir maisto pramonės, kurioje dirba 40 tūkst. žmonių. Tai neatsiejama ir negali gyvuoti vienas nuo kito. Olandai, ar Izraelis, kuris sukūrė efektyvų ūkį praktiškai dykumose, mato vieną, ne atskirus sektorius.
„Kalbant apie Žaliąjį kursą, didžiausia problema, kad nėra studijos ir vertinimo, kaip paveiks ūkininkus ir perdirbėjus. Vien preliminariais skaičiavimais grūdų derlius gali mažėti 2-3 mln. t (pernai, labai gerais metais, kūlėme 8 mln. t. red. past.). Tai labai daug. Bus orientuojamasi į ekologiško pieno gamybą, tačiau nėra rinkos, kuri tą išaugusį kiekį sunaudotų, o bendra pieno gamyba pas mus ir taip drastiškai krenta - šiame sektoriuje akivaizdžiai pralaimime kitoms šalims“, – pasakoja A. Pranckevičius ir sako, kad jei pertvarkos imsime aklai, tai pokyčiai pirminėje gamyboje persiduos ir maisto pramonei.
A. Pranckevičius sako, kad reikia neužmiršti, jog ūkis nesibaigia savo kieme. Produkcija išvežama daugybę šalių. Virš pusės maisto produktų, kuriuos pagaminame, eksportuojame. Tik išnagrinėję grandinę pamatysime kokie sprendimai mums naudingi, kurie ne. Turime ES viduje turėti savo, kaip šalies, strategiją, ką daro kitos šalys. Dėl labai žalingų sprendimų galima derėtis ir susitarti.
„Kol kas dar nieko nepraradome, turime kurti planą ir jo laikytis“, – sako A. Pranckevičius.
A. Macijauskas paaiškina, kodėl Latvija, Estija ir Lenkija planuoja didinti žemės ūkio gamybą ir nebijo, kad dėl to didės tarša. Jie tiesiog šią taršą mažins kitur. Jos pačios šiluminėse elektrinėse gamina elektros energiją. Narvos elektrinė Estijoje viena taršiausių pasaulyje. Užtek šiek tiek sumažinti elektros energijos gamybą, įrengs filtrus ir gali plėsti gyvulininkystę nebijoti, kad dėl to didės bendra tarša.
„Nesvarbu, kokį tikslą užsibrėšime. Svarbu, kaip jo sieksime“, – dėsto A. Macijauskas.
A. Svitojus sako, kad nuogastauti, kad gamyba trauksis nėra prasmės, paskutiniais metais ji didėjo. Gasdina nežinomybė. Kaimyninės šalys galutinių strategijų taip pat neturi, jas kuria. Reikia aiškaus veiksmų plano. Žalio kurso neišvengsime, nes visuomenė nori sveikiau gyventi ir buvęs mūsų prioritetas, kai siekta tik pelno, keičiasi. Dabar svarbiausia žmogaus gyvenimo sąlygos ir gamta. Mums reikia ne suarti daugiau žemės, o gauti daugiau ekonominės vertės. Prioritetas kaimo gyvybingumas ir pridėtinės vertės žemės ūkyje didinimas.
A. Macijauskas atkerta, kad dėl gamybos augimo nėra optimistas. Didėjo tik augalininkystė, gyvulininkystė nuolat traukiasi. Kiaulienos jau šiandien vartojame įvežtinės 70 proc. Vos užtenka pieno ir didelę jo dalį, reikalingą eksportui, importuojame iš Estijos. Jei nebus veiksmų, šis sektorius sunyks.
„Pas mus vis dar įprasta supriešinti stambius ir smulkius ūkius ir perdirbėjus, tačiau nė vienoje valstybėje taip nėra. Jei sukuriamos tinkamos ekosistemos, kaip Skandinavijoje, tai puikiai sutaria dideli ir maži ūkiai ir tai duoda milžinišką pranašumą eksporto rinkose. Jie sugeba burtis į kooperatyvus ir investuoti į didžiules įmones. Mes, kaip perdirbėjai, norime kuo daugiau mažų gamintojų ir žaliavos tiekėjų. Nors kaime yra daugybė socialinių problemų, tačiau vargu ar jas reikia spręsti iš ekonomikos skatinimui skirtų lėšų“, – apie tai, kad nieko nereikia ardyti pasakoja A. Pranckevičius ir jis siūlo nebėgti prieš traukinį. Galime sukurti daugybę strategijų, tačiau reikia išlaukti kol atsiras tinkamos technologijos. Pavyzdžiui, taršą galėtų mažinti elektriniai traktoriai, tačiau jų kol kas paprasčiausiai nėra.