Turėtų prasidėti sėja, tačiau ar ji vyks niekas nežino. Rusai siūlo degalus, sėklas, tačiau jais bendradarbiauti lietuvis atsisako. Viliasi, kad ukrainiečiai išvaduos šias teritorijas. Be to, juo ir jo šeima jau domisi okupantų specialiosios tarnybos – jis teritorinės gynybos būrio narys. Būrio vadą okupantai jau suėmė ir jo likimas nežinomas.
Su Sergėjumi apie tai, kaip gyvena ukrainiečiai okupuotose teritorijose ir kas yra Ukrainos žemės ūkis kalbėjomės Vilniuje.
– Kokios buvo nuotaikos Ukrainoje prieš pat karą? Ar tikėjotės puolimo?
– Prieš pat karą dalyvavau susitikime su Oleksijumi Arestovičiumi ir jo tiesiai paklausiau ar puls. Jis atsakė, kad neturėtų pulti, nes tada bus milžiniškos sankcijos ir jie tą žino. Tačiau manau, kad rusai planavo per porą dienų užimti Kyivą ir vylėsi, kad vakariečiai nuleis rankas. Tačiau ukrainiečiai laikosi.
– Kaip Jūsų šeima?
– Gyvename su žmona Kaune. Draugas davė dviejų kambarių butą. Su mumis ir sūnus, kuriam pavyko pasitraukti iš okupuotos teritorijos. Dukra Lvive. Prieš pat prasidedant karui išskridome į kelionę ir grįžti nebebuvo kur. Dabar mūsų mieste jau atsirado žmonių, kurie bendradarbiauja su rusais ir mūsų ieško. Laimei, sūnui pavyko pasitraukti, nes būtų tapęs įkaitu. Ūkyje liko mano pavaduotojas. Lietuvoje padeda klasės draugai, nes mokyklą baigiau Kaune.
– Kas pasikeitė nuo 2014 metų, kad žmonės taip priešinasi okupantams?
– Per tą laiką 200 tūkstančių vyrų ir moterų praėjo frontą. Daug kas kovojo ir iš mūsų sričių arba buvo savanoriais. Žmonės tiesiog pamatė, kas yra Rusija ir kad ji niekada mums nepasiūlys nieko gero. Vienas mano darbuotojas 2015 metais pateko į nelaisvę Ilovaisko katile. Nelaisvėje išbuvo tris mėnesius ir apie tą laiką pasakoja siaubingus dalykus. Jį ir 50 jo draugų išpirko. Už kiekvieną mokėjo po tūkstantį JAV dolerių.
Žmonės mato, kas vyksta jų okupuotose teritorijose, kaip gyvena Abchazija. Sunaikinti ir nuniokoti kraštai. Niekas nenori ten gyventi.
– Kaip kaunietis atsidūrė Ukrainoje ir sukūrė kelių tūkstančių hektarų ūkį?
– Gimiau Kaune iš kur 1988 m. mane paėmė į sovietų kariuomenę. Tarnavau Ukrainoje Zaporožėje. Ten sutikau būsimą žmoną. 1990 m. grįžau į Lietuvą, gavau Lietuvos pilietybę. Su žmona gyvenome čia, bet paskui išvažiavome į mažą miestelį prie Energodaro. Ėmiausi verslo. Paskui įsidarbinau žemės ūkio srityje dirbančioje įmonėje, kuri bankrutavo ir aš po truputį kūriau savo ūkį.
– Kokia buvo pradžia?
– Pradėjau nuo šimto hektarų. Vienas ūkininkas man buvo skolingas ir metams išnuomojo šį plotą. Prieš tai, iki armijos, mokiausi Kauno žemės ūkio akademijoje. Žemės ūkis buvo artima sritis. Be to, mano prosenelis buvo ukrainietis, represuotas 1931 metais. Kraštas nebuvo svetimas.
Žlugus Sovietų Sąjungai Ukrainoje vyko panašūs procesai, kaip ir Lietuvoje. Žlugo kolūkiai ir jų nariams dalino turtą. Pirmais metais buvo galima pirkti ir parduoti žemę. Tik vėliau, kai pabijojo, kad ją supirks keli žmonės, nuo 1996 m. ją buvo galima tik nuomoti arba paveldėti.
Kai kolūkiai byrėjo, nebuvo kam dirbti, trūko technikos. O kolūkiai po 10 000 ir daugiau hektarų. Dirbami laukai apžėlė žole. Tokia nedirbamą žemę gavau ir aš. Per metus pavyko uždirbti. Tėvai mokytojai, paremti nebuvo kam. Savo jėgomis nuomojausi, didinau plotus, pirkau sandėlius. Pavyko įsikurti be didelių paskolų. Dabar turiu apie 3000 hektarų žemės, kurią nuomoju iš 700 žmonių. Yra kas nuomoja ir po vieną hektarą.
– Kiek kainuoja hektaro nuoma, ar tai labai pigu?
– Volodymyras Zelenskis pakeitė daug ką. Pavyzdžiui, leido parduoti žemę, nors aš, kaip Lietuvos pilietis pirkti negaliu. Už hektarą nuomos moku apie 200 JAV dolerių. Tai nėra pigu ir tik legendos, kad viskas Ukrainoje dalinama dyką. Be to, mes neturime tokios paramos, kokią gauna Lietuvos ūkininkai. Degalus perkame tokia pat kaina, kaip ir kiti. Tik nemokame, lyginant su kitomis bendrovėmis, pelno mokesčio. Prasidėjus karui mokesčiai degalams ir akcizams panaikinti visiems.
– Dirbate juodžemio zonoje, apie kurią sklinda legendos. Kokie derliai?
– Geriausia žemė Ukrainoje kiek toliau. Pas mus 70 centimetrų juodžemio, ten metras. Auginu kviečius, kukurūzus, saulėgrąžas. Tačiau esmė ne žemė, bet vanduo. Pas mus vasarą labai karšta ir trūksta vandens. Anksčiau visi laukai buvo laistomi, bet kai kolūkiai subyrėjo, įrangą pardavė į metalo laužą. 2017 metais lietinimo sistemas pradėjau įrenginėti iš naujo. Iš JAV pirkau naujas lietinimo mašinas. Tačiau spėjau atstatyti tik 350 hektarų laukų. Vieno hektaro sutvarkymas kainavo virš 3000 dolerių. Bendrai investavau virš 5 milijonų JAV dolerių. Jei be laistymo kuliu 4 tonas kviečių, kitose srityse, netoli Kyivo 7-8 t, bet ten daugiau lietaus. Be technologijų nieko nebus. 8-10 t kviečių ir iki 16 t kukurūzų galiu kulti ir aš, bet su laistymu. Beje, vandens taip pat niekas neduoda nemokamai. Jį reikia pirkti. Imdavom vieną derlių, tačiau kai pradėjom laistyti, jau bandome imti du derlius per metus.
Ūkininkai visame pasaulyje skundžiasi gyvenimu, tačiau iš tiesų gyvena labai neblogai. Hektaras žemės mūsų srityje iki karo kainavo nuo 1000 iki 1500 JAV dolerių. Srityse, kur derliai didesni, 2500 dolerių. Rinka atsirado kai V. Zelenskis leido pirkti dirbamą žemę.
– Kiek žmonių dirba pas patį, kokios algos?
– Apie 30 žmonių, tačiau juos išlaikau ištisus metus, nes kitaip išbėgios. Traktorininko metų vidurkis, įskaičiuojant, kad nuo lapkričio iki kovo atostogos, 1200-1500 eurų per mėnesį į rankas. Kiti darbuotojai gauna 600-700 eurų. Dėl kvalifikuotų žmonių milžiniška konkurencija. Mano ūkyje naujausi vakarietiškai traktoriai su GPS sistemomis ir kompiuteriais. Bet ko nepasodinsi už vairo. Be to, žmonės masiškai važiuoja dirbti į Lietuvą ir Lenkiją. Tam, kad išlaikyčiau žmones, turiu ir šiek tiek perdirbimo – ruošiame saulėgrąžų sėklas, gaminame kviečių kruopas, remontuojam techniką, turiu statybinę brigadą. Šie verslai ne tam, kad papildomai uždirbčiau, o tam, kad žmonės turėtų darbo ir juos išlaikyčiau.
Kiekvienais metais moku po 500 eurų premijas, iš savo kišenės duodu paskolas butų, mašinų pirkimui.
– Legendos sklinda apie korupciją Ukrainoje, kaip dabar?
– Buvo baisu. Ji buvo nuo buitinės iki politinės. Keistis pradėjo prie Viktoro Janukovyčiaus, šiek tiek pagerėjo prie Petro Porošenko. Tačiau kai atėjo V. Zelenskis, ji labai sumažėjo. Pavyzdžiui, valdžia skaitmenizavo daugelį dalykų. Telefonu galima užsakyti reikalingas pažymas, išregistruoti automobilį ir pan. Nebeliko kontakto su valdininkais, kurie buvo įpratę prašyti kyšio už kiekvieną pažymą. Atlikta medicinos reforma – galimybių imti kyšius mažiau, be to, vadovais tapo jauni žmonės. Pavyzdžiui, pilnai suremontavo 80 proc. kelių. Dirbo lenkai, turkai. Iki tol regioninio kelių tarnybos vadovo postas kainavo milijoną JAV dolerių ir ką tik suremontuoti keliai sugriūdavo per du metus. Taip nutiko ir po remonto per Pasaulio futbolo čempionatą. Dabar privaloma penkių metų garantija suremontuotam keliui ir visi to laikosi.
Kitas pokytis – už kyšius nebegalima važinėti perkrautomis mašinomis. Anksčiau į uostus javus veždavo į vilkiką kraudami 100 tonų. Koks kelias galėjo atlaikyti tokius svorius? dabar magistralėse stovi svarstyklės ir negalima viršyti 40 t. Baudos milžiniškos, atimami vilkikai.
Kalbant apie verslą, kreditų palūkanas sumažino iki 7-9 proc. Ukrainoje paskolos visada buvo brangios 12-14 proc. Valiuta paskolas galėjo gauti tik tie, kuria eksportuodavo. Prasidėjus karui 0 proc. tam, kad verslas galėtų gyvuoti.
– Kaip dabar bendraujate su savo ūkio žmonėmis? Kas vyksta okupuotoje teritorijoje?
– Tik telefonu. Šiandien man paskambino ir pasakė, kad orkai jau turi sąrašus ir ieško patriotiškai nusiteikusių žmonių. 80 proc. ūkių nedirba. Tik smulkieji dar sėja. Mūsų regione jau buvo atvejų, kai žmonės su traktoriais išvažiavo į laukus ir susprogo užvažiavę ant minos. Žmogus žuvo. Orkai barbarai.
Derlių paprastai parduodavau balandį, kai kainos didžiausios. Turiu didelius sandėlius. Dabar ten derlius ir liko, o aš pats sėdžiu be pinigų. Gerai, kad bankai paskelbė kreditines atostogas. Man paskambino, kad orkai vaikšto po įmones ir žiūri, ką galima paimti. Iš mano draugo, kuris gyvena neokupuotoje Zaporožėje, tačiau jo 5 parduotuves okupuotoje zonoje, ir jas atėmė kai atsisakė prekiauti rusiškomis prekėmis. Tačiau iš karto išėjo visi darbuotojai ir dabar jos stovi uždarytos. Kol kas verslas su rusais nenori bendradarbiauti. Aišku, jei jie ten liks ilgai, bus humanitarinė katastrofa.
Mūsų regione dabar prasideda kviečių, miežių ir saulėgrąžų sėja, ten pagrindiniai jūrų uostai. Neįmanoma išvežti grūdų. Pernai Ukraina išaugino 100 mln. t grūdų ir eksportavo 60 mln. t.
Mano ūkyje planavome gegužės pradžioje sėti saulėgrąžas, tačiau nežinia, ar taip nutiks. Nėra degalų, tačiau nenoriu su jais bendradarbiauti. Tikiuosi, kad kraštas sugrįš Ukrainai. Jei karas tęsis, jie atims turtą. Taip jau buvo Kryme, kur iš ukrainiečių viską tiesiog atėmė. Niekam net nemokėjo kompensacijų. Militopolyje stovėjo „John Deer“ atstovo technika – kombainai, traktoriai, sėjamosios. Visa tai pagal GPS rado Ramzanui Kadyrovui priklausančiuose ūkiuose Čečėnijoje.
Jei liks rusai, okupuoti kraštai bus sugriauti ir niekas jų niekada neatstatinės. Tiesiog veiks mafija. Jiems nereikalingi ukrainiečiai gyventojai. Dėl to stumia gyventojus iš okupuotų teritorijų. Priešinasi net buvę prorusiški regionai. Buvę rusų rėmėjai rengė streikus ir rusų kolonoms blokavo kelius. Dabar aktyvistus sunaikino arba suėmė ir žmonės bijo.
– Ačiū už pokalbį.