Kretingos rajone tik sau tokius sliekus auginantis Liudas Bruzdeilynas sako, kad perdirbtos atliekos tampa itin vertinga trąša – daržovės tampa kur kas skanesnės, sultingesnės.
Pradžia paprasta
Kaip jų užveisti? Anot pašnekovo, tai tikrai nėra sudėtinga. Tereikia nedidelio kibirėlio sliekų, o po metų jau turėsite daugybę tokių „darbininkų“, kurie uoliai dauginasi ir perdirba atliekas į trąšą.
„Tik gimę jie ploni lyg siūlai. Sliekams reikia pasislėpti, tad laikau dėžėje, kur jiems yra maisto. Jie minta atliekomis ir perdirba jas į labai gerą trąšą. Kalifornijos sliekų mėšlas kur kas vertingesnis nei gyvulių. Be to, tokių sliekų ieško ir žvejai. Nežinau kodėl, gal jie žuvims skanesni“, – rodydamas savo augintinius pasakoja L. Bruzdeilynas.
Vyras sako apie juos sužinojo atsitiktinai perskaitęs ir susigundė pabandyti, ar tikrai Kalifornijos sliekų mėšlas toks vertingas. Be to, žinojo, kad jų turi giminaitis, tad pirmuosius augintinius gavo iš jo.
„Atsivežiau vos ant dėžės dugno sliekų, jie labai greitai dauginasi. Užtenka, kad lauko temperatūra būtų penki laipsniai šilumos, ir jie jau veisiasi. Prieš penkerius metus žiemą sušalo, gal penkis sliekus radau, bet matote, kiek jų dabar“, – pasakoja sliekų augintojas.
Prekiauti vyras sako norėjęs, tačiau verslo nesiėmė, nes atsivežęs sliekų pasiūlė kaimynams, broliui, bet niekas nenorėjo jų auginti. Beje, jei imtųsi verslo, privalėtų turėti smulkintuvą, kuriuo paruoštas Kalifornijos sliekų mėšlas atrodo lyg žemė ir neturi bjauraus kvapo.
„Susmulkinus sliekams duodamas atliekas mėšlą galima ir į rankas paimti – neturi specifinio mėšlo kvapo, o gyviai taip perdirba atliekas, kad jis atrodo kaip graži žemelė“, – pasakoja vyras.
Sliekai nesimaitina viskuo iš eilės. Kaip pasakoja pašnekovas, jiems nepatinka citrinos, svogūnai, česnakai, tačiau mielai valgo kiaušinių lukštus. Netinka ir mėsa, o štai popierių puikiai kramsnoja. Be to, augintinius reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir per didelio lietaus, kad jie neišdžiūtų ir nepaskęstų. Be to, sliekų nevalia per daug trukdyti – gyvendami savo terpėje jie ramiai dauginasi ir darbuojasi be streso.
Verslo taip ir nedrįsęs pradėti vyras sako girdėjęs, kad trąšos turi paklausą, tačiau tiksliau nesidomėjo, ar klientų reikėtų ieškoti Lietuvoje, ar užsienyje.
„Trąšų mums užtenka, o užsiimti rimčiau reikia ir vietos, ir pajėgumų. Aš nesiryžau. Gal prieš kokių dešimt metų ir būčiau galėjęs imtis rimčiau juos auginti, bet dabar jau nebe, nors Kalifornijos sliekų ūkių Lietuvoje tikrai nėra daug“, – atvirauja kretingiškis.
Rizika gąsdina ne visus
O štai drąsesnį žingsnį žengę vyrai tame pačiame Kretingos rajone visgi įsteigė Kalifornijos sliekų ūkį. Vienas ūkio steigėjų Vaidotas Benetis sako, kad prieš tai išties daug domėjosi ir skaičiavo, ar investicijos duos grąžą, ir su bičiuliu Mindaugu Lukaševičiumi abu nusprendė, kad visgi verta pabandyti.
„Sliekai vadinami Kalifornijos dėl to, kad vienas mokslininkas iš Kalifornijos atrado jų naudą. Lietuvoje tikrai ne vienas bandė juos auginti, tačiau sunkiai sekėsi parduoti pačius sliekus. Mes orientuojamės ne į sliekų prekybą, o į jų gaminamą biohumusą – mėšlą. Atsivežę gyvulių mėšlo palaukiame, kol perdega (perpūva), mat šviežio jo duoti sliekams negalima. Šviežias mėšlas turi per didelį rūgštingumą, to sliekai nemėgta“, – pasakoja V. Benetis.
Be to, gyviai maitinami ir supuvusiais šiaudais bei supuvusia žole.
Vyras pasakoja, kad reikėjo sugalvoti sistemą, kaip sliekai galėtų darbuotis ir kaip jiems netrukdant paimti jų jau perdirbtą mėšlą. Tam pravertė plastikinės dėžės su skylėmis – į jas sudėjus paruoštą gyvulių mėšlą sliekai patys į jį sulenda ir juo misdami toliau gamina humusą.
Ieško kontaktų
Šis ūkis įsteigtas vos prieš porą metų. Jo steigėjas sako, kad kol kas nauda tik teorinė, mat būtina pirma turėti tam tikrą kiekį biohumuso, kad jį jau būtų galima siūlyti pirkėjams. Dabar užmezgami kontaktai, preke jau domisi kaimynai iš Latvijos. Yra planų užmegzti ryšius su arabų šalimis, galbūt Estija ir Turkija, o tam būtina paruošti ne vieną toną prekės.
„Biohumusas turi labai daug mineralų, fosforo, anglies. Jo reikia gerokai mažiau, nei gyvulių mėšlo, su žeme maišomas maždaug per pusę. Planuojame ruošti mišinį ir imti pardavinėti, kad nusipirkęs jį žmogus iškart galėtų naudoti. Taip žmonės galės ir balkone iš karto daržovių auginti“, – pasakoja ūkininkas.
Anot vyro, svarbiausia – nebijoti darbo ir paieškoti žinių. Be to, būtina suprasti, kad greitai milijonų uždirbti tikrai nepavyks – pirmosios investicijos gali grįžti geriausiu atveju po dvejų metų darbo. O investicijų reikia išties nemažai. Nors atskleisti tikslių sumų ūkininkas nenori, pasakoja, kad teko ieškoti, kur steigti ūkį, pirkti senus pastatus, žemes, statyti savo angarus, įsigyti smulkinimo įrangą, pakavimo maišus. Ir visa tai du bičiuliai darė neprašydami Europos Sąjungos paramos, išleido tam savo santaupas.
Antrus metus besidarbuojantys vyrai pirmus biohumuso maišelius pardavė tik vietos ūkininkams – įsigijo keli gėles auginantys žmonės, dar keli – savo žemei tręšti.
„Tik kitais metais mes jau turėsime pagaminę pakankamai produkcijos, kad ją būtų galima vežti į užsienį. Realiai dvejus metus gali tik investuoti sukandęs dantis. Internete radau, kad tai neva labai dideli ir labai greiti pinigai – šitai nėra visiška tiesa. Jei nori, kad grįžtų pinigėliai, tikrai tenka labai daug dirbti, reikia ir ploto, kur tuos sliekus auginti, kur jie galėtų „dirbti“, tam reikia investuoti nemažai lėšų, juk reikia juos ir maitinti“, – pasakoja vyras.
Be to, anot ūkio steigėjo, svarbu suvokti, kad vien Lietuvos rinka apsiriboti nėra prasmės – čia tokia trąša paklausi vos porą mėnesių per metus, kai prasideda žemės paruošimo darbai naujam derliui sodinti. O smulkūs buitiniai vartotojai tikrai neišgalės nupirkti tiek produkcijos, kad ūkiai išsilaikytų.