Patyrę grybautojai ir uogautojai neslepia, kad miško gėrybių sezonas dar tik prasideda: daugiausia yra voveraičių, baravykų – vos vienas kitas, o žemuogės ir mėlynės labai mažos, tad apie pilnas pintines šių gamtos dovanų galintys tik pasvajoti. Tačiau žinantieji grybingas vietas derliumi skųstis neturėtų.
Trečiadienio rytą centrinėje turgavietėje net akys raibo nuo ryškių uogų, vaisių ir daržovių spalvų. Ir tik vienintelėje vietoje buvo galima rasti nedideles baravykų bei raudonviršių krūveles. Grybais ir mėlynėmis prekiaujantis Vytautas Šteinas šypsosi, kad visas šias gėrybes surinkęs anksti ryte miške už Naujamiesčio, Vadaktėlių apylinkėse.
„Grybų dar labai mažai, vieną randi, už pusės kilometro – dar kitą, taip ir vaikštai. Baravykus radau įprastose jų augimo vietose, bet kad labai sukirmiję. O raudonikiai visi sveikutėliai. Nesu brangininkas, tad už raudonviršių krūvelę prašau trijų eurų, už baravykų – keturių. Ir gardūs pietūs garantuoti“, – geros nuotaikos nestokoja prekeivis. Šalia ant prekystalio pūpso ir į vištos kiaušinius panašūs grybai.
Kaip paaiškina V. Šteinas, tai poniabudės, dažnai dar vadinamos žemės taukais. Pasak grybautojo, šie grybai dažniausiai naudojami liaudies medicinoje, bet yra tokių, kurie juos valgo. Skubantiesiems vyras indeliuose jau yra paruošęs užpiltinės – užpilti spiritu ir palaikyti tamsoje grybai, anot pašnekovo, atstoja vaistus nuo skausmo.
„Tai geriausia priemonė sąnariams, be to, galima įtrinti skaudamas vietas. Savo kailiu jau išbandžiau ir galiu patvirtinti, kad padeda ne prasčiau nei vaistai“, – tikino V. Šteinas.
Sporto legenda – grybų karalius
Vyras siūlo ne tik grybų, bet ir mėlynių. Už litrą šių uogų prašo 5 eurų, mat šie metai bent kol kas geru derliumi nelepina.
„Labai sunku rinkti mėlynes, nėra taip, kad šių uogų būtų plantacijos: prisėdai ir nuo krūmelio jau pusę litro pririnkai. Bet žinau, kad kaip uogytė – taip centukas“, – palygino panevėžietis. V. Šteinas neslepia vasarą galintis pragyventi tik iš gamtos siūlomų gėrybių, tad pensiją išeina pataupyti.
Tačiau į mišką kaip į darbą eina ne dėl pinigų, o kad nesinori sėdėti namuose. V. Šteinas net keturiolika metų kovojo už miesto garbę futbolo klube „Ekranas“. Buvęs garsus futbolininkas šypsosi, kad dabar geriausias sportas – vaikščioti miške ir tūpčioti prie gražuolių grybų. Iš vaikystės puikiai pamenantis, kaip tėtis jį ant dviračio bagažinės veždavosi į mišką, bet tuomet tereikėdavo išsijuosus pjauti baravykus – jų būdavo tiek daug. Dabar dėl masinių miškų kirtimų grybų derlius gerokai sumenkęs – tenka jų su žiburiu ieškoti.
„Jeigu renki kasdien, visą vasarą ar net pusmetį gali pragyventi vien iš miško gėrybių. Pusę šešių jau būnu miške, trys valandos lengvo sporto renkant grybus bei uogas, ir jau apie devintą būnu turguje. Viską išparduodame, o jeigu kartais kas ir lieka, patys pasimėgaujame šiomis gamtos dovanomis, juk koks batsiuvys be batų“, – šypsosi V. Šteinas.
Magaryčioms – lepšis
Kad grybai – puikus būdas prisidurti prie pensijos, neslepia ir voveraitėmis prekiaujantis Alfonsas Kapšys. Senjoras didžiausią pintinę voveraičių antradienio vakarą pririnko Taruškų miškuose. Tarp geltonų grybų išsiskiria gražuolis lepšis.
„Radau tik vienintelį lepšį ir kelis baravykus, vadinamuosius žvalgus, tik kad šie visi sukirmiję. O lepšis sveikutėlis, bet negi dėl vieno grybo puodą kaisiu. Atsinešiau į turgų, jeigu kas pirks daugiau voveraičių, magaryčių atiduosiu lepšiuką“, – šmaikštauja A. Kapšys.
Voveraičių indelį jis siūlo už 4 eurus. Prieš pradėdamas prekiauti apsižiūrėjo, kad vienas prekeivis tokį pat indelį grybų pardavė už penkis, o kitas už pusę indelio prašė trijų eurų.
„Jau nupirko keturis indelius, tikiuosi per dieną parduoti visus. Jeigu pavyks, užsidirbsiu 36 eurus. Kasdien nepririnksi tiek grybų, nes čia kaip loterija – kartais randu daug, o kartais net ir pačiam neužtenka pavalgyti. Jeigu bent porą kartų per savaitę toks derlius kaip šįkart, galima ir pragyventi“, – neslėpė vyras.
Tiesa, čia pat priduria, kad į mišką eina tik dėl malonumo. Nors jau amžius tas, kad skauda ir nugara, ir kojas, tačiau tankmėje pasimiršta visi negalavimai. Tik kad baiminasi erkių – po pastarojo grybavimo ant drabužių radęs net dešimt šių parazitų.
„Erkių bijau, bet į mišką labai traukia, todėl paskui visus drabužius gerai išpurtau. Vasarą negaliu be grybų ir uogų, o pavasarį – be sulos“, – prisipažįsta A. Kapšys.
Brangiausias pirmas derlius
Ant Panevėžio centrinės turgavietės prekystalių voveraitės bei mėlynės atkeliauja ir iš Labanoro girios. Šiomis miško gėrybėmis prekiaujanti savo vardo nenorėjusi sakyti moteris teigė, kad kilogramo voveraičių kaina 8–10 eurų. Tiesa, tokios sumos prašoma už pirmuosius grybus, vėliau kaina turėtų kristi.
„Pernai voveraičių kilogramas kainavo keturis penkis eurus, tad ir šiemet, prasidėjus tikrajam sezonui, tikėtina, kad kainos kris. Nėra kažkokio vidurkio, kiek per dieną nuperka grybų ar uogų, tai priklauso ir nuo dygimo miškuose, ir nuo prekeivių turguje skaičiaus. Jeigu ir būna atvežtinių grybų ar uogų, tai tik iš kaimyninės Latvijos“, – tvirtino pašnekovė.
Mėlynėmis prekiaujanti panevėžietė Angelė pasakojo, kad į mišką einanti kaip į kurortą. Nors uogos šiemet labai mažos, o kai kurios dar neprinokusios, prisirinko tiek, kad pati nesuvalgys, tad nusprendė kelis litrus parduoti, taip vieną kitą eurą prisidurti prie pensijos. Už litrą mėlynių pirkėjai atseikėja po penkis eurus.
„Į kurortą jau neišvažiuosiu, tad miškas man atstoja prabangiausią poilsį. Visas uogas surinkau Pavašuokių miške. Labai nevienodai auga – mažytės jau prisirpusios, o didesnės dar nesunokusios. Todėl jų dar bus ilgai. Bet jeigu ir nieko nerasčiau, vis tiek važiuočiau į mišką“, – prisipažino mėlynių rinkėja.
Leidžia sau pasilepinti
Tiesa, pastebima, kad, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laiku, miško gėrybių perkama gerokai mažiau – svarstoma, kad tam įtakos turėjęs ir karantinas. Dabar žmonės taupantys pinigus ir atsisakantys tokių gardėsių kaip švieži grybai ar miško uogos.
Vis dėlto turgaus prekeiviams retai kada tenka darbo dieną baigti su pilnomis pintinėmis grybų ar uogų. Du litrus mėlynių ir pusę kilogramo voveraičių nusipirkęs panevėžietis Vytautas teigė, kad laukia atvykstant vaikų ir anūkų, tad norintis palepinti šeimyną. Nors pripažįsta, kad miško gėrybės – ne pigus malonumas, tačiau pats neturintis laiko vaikščioti po mišką, o ir per žiemą neiššalusių erkių bijantis.
„Nusipirkome šviežių bulvių, prie jų ir voveraičių reikia. Šis duetas – neatskiriamas vidurvasario virtuvės malonumas, o desertui – mėlynės. Bent išskirtinėmis progomis galime pasilepinti. Kita vertus, jeigu priskaičiuotume degalus nuvykti į mišką ir purškalus nuo erkių, ne kažką ir sutaupytume“, – mano Vytautas.
Mėlynių pirkusi Milda sakė, kad uogomis lepins savo šeimą. Braškių ir trešnių jau visi baigia atsiragauti, o mėlynės ne tik skanios, bet ir labai daug vitaminų turinčios uogos.
„Turime du mažus, dažnai sergančius vaikus, todėl bent vasarą stengiamės, kad jie gautų kuo daugiau vitaminų iš gamtos. Miško uogos vilioja tuo, kad jų tikrai niekas nepurškia. Patys neturime galimybės nuvažiuoti į mišką, todėl belieka turgus“, – teigė Milda.