Žemės ūkio ir kaimo plėtros dokumentuose pabrėžiama, kad kooperacija žemės ūkyje – viena iš prioritetinių sričių. Teigiama, kad ji padeda spręsti ūkių ekonomines, socialines problemas, prisideda prie ūkinių santykių subalansavimo, didina žemės ūkio ir maisto produktų gamybos sektoriaus produktyvumą ir konkurencingumą, rašoma pranešime.
Kooperatyvų plėtra Lietuvoje stringa. Valstybės parama sudarė sąlygas kurtis smulkiems, tačiau nekonkurencingiems kooperatyvams. Jie turėtų jungtis į stambesnius, kad galėtų konkuruoti rinkoje, taikyti modernias technologijas ir vadybos metodus, plėsti tarptautinius kooperacinius ryšius.
Kooperacijos mokslinių tyrimų pradininką Lietuvoje prof. Julių Ramanauską, paskyrusį savo profesinį gyvenimą pertvarkyti 50 metų veikusią žemės ūkio sistemą Lietuvoje ir skleidusį kooperacijos idėjas, šiandien drąsiai galime vadinti „kooperacijos tėvu“.
Dar prieš dešimtmetį įgyvendinamus pertvarkymus žemės ūkyje, J. Ramanauskas yra palyginęs su septintajame namo aukšte stovinčiu žmogumi, kuris svarsto, ar nusileisti laiptais, ar, taupant laiką, šokti nuo stogo. Ir anuomet, ir dabar politikai ir valdininkai dažnai mano, kad galima viską padaryti greitai, neanalizuojant ir neįvertinant situacijos, o naudojant formulę - problemos išsispręs savaime.
Pokalbis su šiuo charizmatišku mokslininku minint Tarptautinę kooperatyvų dieną padeda dar kartą įvertinti kooperatyvų situaciją Lietuvoje globalių procesų kontekste, suvokti transformacijų žemės ūkyje esmę ir pažvelgti į ateitį.
– Kodėl ūkininkai net po 30 Lietuvos nepriklausomybės metų nepasitiki kooperacija ir vangiai buriasi į kooperatyvus? Kodėl jie nepaiso politikų, mokslininkų ir ekspertų raginimų bei įkvepiančių sėkmingų kooperatyvų verslo rezultatų? Nejaugi jie nemato tokio bendradarbiavimo teigiamos perspektyvos?
– Nors šiandien visi kalba apie kooperaciją, aš primygtinai siūlau kalbėti apie konkrečius kooperatyvus. Jų Lietuvoje yra pernelyg mažai, todėl kiekvienas užima išskirtinę vietą žemės ūkyje. Deja, iki šiol raginimai burtis į kooperatyvus buvo labiau naudojami kaip koziris politiniuose žaidimuose, nes nė vienas negali atsakyti į paprastą klausimą, kodėl ūkininkas turi stoti į kooperatyvą ir kokią konkrečią naudą gaus susikooperavusių ūkių savininkai.
Kooperatyvai yra ne tokie efektyvūs kaip kitos verslo formos (pvz., akcinės bendrovės), todėl dažnai girdžiu abejones, ar teisingai elgiasi valstybė, kad remia neefektyvius verslus. Šios abejonės išsisklaido, įvertinus kooperatyvų mažesnio efektyvumo priežastis. Jei kooperatyvai siektų didelio pelno, jie turėtų mokėti nariams už žaliavą minimalias kainas, t. y. gauti pelną, skriausdami savo narius. Tai iš esmės prieštarauja kooperatinei ideologijai. Didelę kooperatyvų veiklos dalį sudaro pelno nenešantis narių socialinių klausimų sprendimas: mokymai, informacija, techninių, buitinių paslaugų teikimas, aprūpinimas mašinomis, sėklomis, trąšomis ir kiti. Nors didesnis efektyvumas pasiekiamas investuojant į veiklos plėtrą, kooperatyvams yra sunku sukaupti lėšų investicijoms. Pelnas paprastai yra mažas, o ne kooperatyvo nariams investuoti nėra prasmės, nes skirstomąjį pelną gali gauti tik kooperatyvo nariai (proporcingai pajui jo gali tekti tik iki 10 proc.). Beje, šią problemą geriausiai galima būtų spręsti kooperatyvus jungiant su kitomis įmonėmis (vertikalioji integracija).
Ūkininkai steigia kooperatyvą tam, kad gerintų savo verslą. Kooperatyvas padeda jiems auginti daugiau produktų. Jeigu produktų rinkoje bus daug, jie bus pigesni ir tai bus naudinga vartotojams. Būtent todėl ši valstybės parama yra ne tiek kooperatyvams ir ūkininkams, kiek žemės ūkio produktų vartotojams.
XX a. pradžioje į kooperatyvus besiburiantys ūkininkai prioritetą teikdavo socialinėms naudoms ir poreikiams, ir tik po to ekonominiams. Šiandien kooperatyvų pirminė paskirtis – suteikti ekonominės naudos. Jei kooperatyve ūkininkas jos negauna, šioje organizacijoje dalyvauti jis nemato prasmės. Toks jau mūsų mentalitetas – vengti papildomų atsakomybių, kurias būtina kooperatyve prisiimti ir už kokybę, ir už bendrus sprendimus.
Sėkmingų kooperatyvų pavyzdžiai ūkininkų taip pat neįkvepia, nes perdirbėjams ir supirkėjams jie patys gali parduoti savo pagamintą žaliavą – pieną, grūdus, daržoves. O juk perdirbimo kooperatyvų Lietuvoje beveik nėra – daugiausia tik surinkėjai ir perpardavinėtojai. Jei juos tenkina tokia padėtis, kam papildomai vargintis kooperatyvo bendrais reikalais?
Kita vertus, Lietuvos ūkininkai yra sukaupę daug įvairios patirties - ir teigiamos, ir neigiamos. Pavyzdžiui, anksčiau pieno gamintojus akcinės bendrovės „prisirišdavo“ teikdamos paskolas ir kreditus. Šiandien kooperatyvai dar neturi finansinių resursų duoti tokios finansinės naudos savo nariams, be to ir pieno supirkimo kaina ne visur siekia rinkos kainą. Ūkininkui svarbiausia yra produktų realizavimo alternatyva, kuri yra gana menka – arba akcinė bendrovė, arba kooperatyvas.
Kooperuotis gali kiekvienas ūkininkas, kuris pats vienas negali pasiekti savo tikslo. Planuodami steigti kooperatyvą, ūkininkai turėtų įsigilinti į kooperatyvo tikslą ir patikėti, kad kartu jiems labiau pasiseks, nei pavieniui. Kaip kiekvienoje žmonių bendruomenėje, buvimas kooperatyve reikalauja būti tolerantišku ir ieškoti kompromisų. Dėl to svarbu gerai pažinoti savo charakterį ir netgi žmonišką prigimtį.
Taigi, kaip bebūtų keista, žmogiškas faktorius yra svarbus šiame procese. Juk žmogaus prigimčiai būdinga mąstymo inercija. Mes ne tik sunkiai prisitaikome prie naujų aplinkybių, bet ir nenoriai keičiame veiklos modelius.
– Kaip paaiškinti, kad Lietuvoje kooperatyvų skaičius neauga ir jų rinkos dalis bendroje žemės ūkio gamyboje išlieka maža?
– Pirmiausia turėtų būti įvertintas vienas svarbiausių šio laikotarpio Lietuvos žemės ūkio ypatumų, lemiantis kooperatyvų veiklą – ūkių dydžių įvairovė. Greta stambiųjų ūkininkų ir bendrovių, turinčių po kelis šimtus ar net tūkstančius hektarų žemės, dideles gyvulių bandas, didelius šiltnamių plotus ir gaminančių daug produktų, yra tūkstančiai smulkių, užimančių iki 2 – 3 ha žemės), kurie gamina palyginti nemažai produktų.
Kooperacijos pirminė idėja, suformuota XIX a. viduryje ,,Ročdeilio teisingųjų pionierių draugijoje“, šiandien visame pasaulyje keičiasi kartu su iš esmės pasikeitusia ūkininkavimo struktūra ir globalizacija. Užsienyje sėkmingai gyvuoja tik mišrios veiklos kooperatyvai. Savo organizacine struktūra ir verslo modeliu jie vis mažiau skiriasi nuo akcinių bendrovių.
Pažangiose šalyse žemės ūkyje stebime tendenciją, kai net stambiausi kooperatyvai jungiasi su akcinėmis bendrovėmis. Smulkūs kooperatyvai veikia ir šiandien, tačiau jie susiduria su daugybe sunkumų. Vis dėlto, nepaisant pokyčių žemės ūkyje visame pasaulyje, kooperatyvai išliko iki šių dienų.
Stambinimas būdingas visose verslo srityse - jungiasi bankai, gamybos įmonės. Akivaizdu, kad jungtis skatina verslo logika ir prigimtis - jei esi mažas, neišsiskiriantis ir nepasieki masto, neišsilaikysi.
Lietuvos ūkininkai turi blaiviai įvertinti augančią konkurenciją iš kaimyninių šalių ir numatyti grėsmes. Šiuo metu Ukrainoje ruošiamos pataisos žemės ūkio kooperatyvų įstatymui. Jau artimiausiame dešimtmetyje šioje šalyje žemės ūkis neišvengiamai stambės. Turime suprasti, kad šalyje, kurioje vienas stambiausių privačių ūkių užima 645 tūkst. ha, žemės ūkis dirbs produktyviau ir efektyviau nei Lietuvoje dominuojantys smulkūs ir vidutiniai ūkiai.
Jei mūsų žemės ūkio kooperatyvai išliks tik žaliavos supirkėjai, jie nebegalės konkuruoti su pigesne produkcija iš Ukrainos ir kitų šalių. Dabar turime tik kelis modernius kooperatyvus su perdirbimo įmonėmis, tarp kurių vienas pažangiausių yra ŽŪK „Pienas LT“. Šis kooperatyvas savo verslo modeliu toli pralenkė kitus pieno kooperatyvus, nors iki šiol susiduria su iššūkiais.
– Viešoje erdvėje vyksta arši diskusija dėl kooperatyvų, kuri atskleidžia ūkininkų nusivylimą. Deja, diskusijos dalyviams trūksta mokslinių argumentų, pasigendama tyrimų ir skaičių. Kokius argumentus jūs pasiūlytumėte šiai diskusijai ir į kurią pusę siūlytumėte ją kreipti?
– Kadangi pačių kooperatyvų yra nedaug ir jų skaičius nesikeičia, informacijos bazė neišsami. Žemės ūkio rūmų šiais metais paskelbtoje apklausoje iš 233 veikiančių, ŽŪM patvirtinimą gavusių žemės ūkio kooperatyvų dalyvavo 152.
Dėl besikaupiančių iššūkių pasaulinėje rinkoje ir augančios konkurencijos nebegalime vadovautis senais argumentais. Globalizacijos procesai diktuoja sąlygas, kurioms turime paklusti ir atnaujinti kooperatyvų įstatymą mūsų šalyje. Kooperatyvas yra ūkininkų ūkių tąsa, t. y. jų nuosavybė. Todėl įvairūs įstatyminiai apribojimai, kurie grindžiami praėjusio šimtmečio kooperatyvų principais, tik neigiamai veikia kooperatyvų plėtrą.
Ne kartą sakiau, kad pirmiausia turime atsisakyti principo 1 narys – 1 balsas. Pavyzdžiui, Amerikoje, Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse jau seniai kooperatyvo narių balsų skaičius susietas su apyvarta – šį principą patys nariai yra patvirtinę įstatuose.
Niekaip Lietuvoje negalime įrodyti komanditinių kooperatyvų būtinumą. Didelę finansinę paramą kooperatyvams galėtų suteikti taip vadinami komanditoriai (asocijuoti nariai, pvz.: kredito organizacijos, privačios įmonės, verslininkai, buvę kooperatyvo nariai, darbuotojai ir kt.), kurie nedalyvautų kooperatyvo veikloje ir todėl negautų pelno dalies proporcingai apyvartai, tačiau jie gautų pelno dalį proporcingai įdėtam kapitalui.
– Vykstant pasaulyje kooperatyvų transformacijai, ar galime šiandien prognozuoti, kaip Lietuvos kooperatyvai atrodys po 30 metų?
– Kaip visi procesai ir reiškiniai, kooperatyvai taip pat keičiasi. Net seniausi tradicijas puoselėjantys kooperatyvai jungiasi prie akcinių bendrovių. Deja, mes apie šiuos procesus Lietuvoje menkai težinome ir politiniame, ir strateginiame, ir moksliniame lygyje. Nuolat raginu ir politikus, ir mokslininkus lankytis užsienyje stambiausiose kooperatinėse bendrovėse ir išsiaiškinti, kas ten vyksta, kodėl jie keičia savo formą. Tuo tarpu Lietuvoje po senovei popierizmo smaugiantys kooperatyvai turi įrodinėti, kad verčiasi žemės ūkiu, nors pagal įstatymą kitokių negali būti.
Tikiu, kad po 30 metų kooperatyvai kartu su akcinėmis bendrovėmis bus susijungę į galingas verslo organizacijas. Nors pati kooperatyvų idėja išlaikys tam tikrus vertybinius principus, tačiau verslo modelis prilygs kitoms verslo įmonėms ir netgi bankams. Jungimasis ir stambėjimas yra neišvengiamas.
Tačiau reikia dar daug padaryti, kad įvyktų proveržis. Būtina parengti ilgalaikę kooperatyvų strategiją ir aktyvinti gamintojų organizacijas. Strategijoje turi būti numatytos gamintojų organizacijų plėtros kryptys ir pagrindinės priemonės: produkcijos realizavimas, informacijos sklaidos priemonės, ūkininkų ir kooperatyvų vadovų mokymai ir konsultavimas, supaprastintas paramos gavimas ir kitos priemonės.
Taip pat, labai svarbu artimiausiu metu parengti kooperatyvų programą ir įtraukti kooperatyvų dalyką į aukštųjų ir aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų studijų programas. Mokslininkų ir pedagogų komandos turi organizuoti nuolatinius mokymus kooperatyvų vadovams, dabartiniams ir potencialiems nariams bei (svarbiausia) politikams, atsakingiems šalyje už kooperatyvų plėtrą.