Ir švęsti, ir sveikai maitintis

Panevėžio rajono ūkininkai, jau ne pirmus metus auginantys moliūgus, sako, kad šiemet derlius gerokai prastesnis, tačiau patikina: daržo karaliaus užteks visiems.

Prieš porą metų Piniavoje įsteigto Liepos ūkio savininkas Karolis Busėnas prisipažįsta, jog svarstydami, kokią kultūrą auginti, kažkodėl pirmiausia ir galvoję apie moliūgus.

Kasmet Helovino šventė įgauna vis didesnį pagreitį – ji švenčiama ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir itin sparčiai populiarėja įvairūs siaubo parkai, moliūgais savo namus ir kiemus puošiasi gyventojai. Jau neminint to, kad vis daugiau žmonių ieško ekologiškai auginamų sodo ir daržo gėrybių.

Be moliūgų, šeimos ūkyje, pavadintame dukrytės Liepos vardu, dar veši ir grybai – užsiimama šitakių auginimu. O moliūgams Busėnų šeima šiemet užleidusi net 70 arų sklypą. Koks bus derlius, dar anksti skaičiuoti, mat kol orai lepina, dalis pūstažandžių tebenoksta lysvėse.

Liepos ūkio savininko Karolio Busėno nuotr.

Vis dėlto moliūgų augintojas jau dabar matantis, kad, lyginant su praėjusiais metais, jų bus nurinkta kiek mažiau.

„Pernai derlius tikrai buvo geresnis – kažkodėl šiemet viskas išaugo į lapus, žydėjo daug, o pačių vaisių užsimezgė gerokai mažiau. Bet moliūgų užteks visiems“, – žada K. Busėnas.

Supūdyti neteks

Pasak jaunojo ūkininko, šiemet jie sodinę tik „helovininės“ veislės moliūgus – tokie išsiskiria ryškia oranžine spalva, yra patrauklios apvalios formos ir itin patogūs skaptuoti.

Praėjusiais metais moliūgų įvairovė buvusi didesnė ir didžioji dalis jų iškeliavo į kitus ūkius, kuriuose auginami gyvūnai, pavyzdžiui, elniai. Tačiau tokių moliūgų kaina, pasak K. Busėno, – gerokai mažesnė.

„Žinoma, yra, kas moliūgus perka maistui – ypač populiaru spausti sultis, jas maišant su obuolių, – pasakoja augintojas. – Tačiau labai didelė dalis derliaus iškeliavo į Raubonis, kur kuriamas Helovino parkas. Taip pat moliūgus labai perka žmonės, norintys pasipuošti namus, kiemus.“

Pasak K. Busėno, nors moliūgai – tikrai paklausi prekė, kaip ir grybų ūkis, jų auginimas yra daugiau papildoma visos šeimos veikla. Jos pradžia buvo gana sklandi, mat reikalingos technikos pavyko įsigyti pasinaudojus ES parama jauniesiems ūkininkams.

„Nepabandęs nesužinosi, – šypsosi ūkininkas. – Žinoma, teko pasistengti, kad apie mus sužinotų tie, kuriems gali būti aktualus didesnis moliūgų skaičius, bet ir patys žmonės mus susiranda. Nors dar ne visas derlius nuimtas, bet matome, kad išdalyti ar supūdyti tikrai neteks.“

Moliūgai Miežiškių seniūnijoje, šeimos ūkis „Mieškų uoga“

Šalia uogų – moliūgai

Kitame Panevėžio rajono pakraštyje, Miežiškių seniūnijoje apie hektarą moliūgais užsodinusi ir šeimos ūkio „Mieškų uoga“ įkūrėja Jūratė Kėburytė.

Prieš ketverius metus iš senelių paveldėtame žemės sklype sumaniusi steigti ekologišką uogų ūkį, dabar jame augina gervuoges ir remontantines avietes. O šalia – kad būtų galima išlaikyti sezoniškumą – ir moliūgus.

Šias spalvingas uogas, kokiomis botaniškai laikomi moliūgų vaisiai, J. Kėburytė pasirinkusi pirmiausia dėl savo pačios vaikų. Norėjosi, kad mažieji valgytų kuo sveikesnį ir natūralesnį maistą, o moliūgai savo maistinėmis savybėmis nepralenkiami.

Dabar moliūgienė – viena mėgstamiausių jų košių.

„Netrukus pastebėjome, kad moliūgų paklausa tik auga. Populiarėjimui didelės įtakos turėjo ir Helovino bumas, todėl savo plotus kasmet vis didinome. Yra paklausa – yra ir pasiūla“, – šypsosi J. Kėburytė.

Prastesnis derlius

Maždaug hektaro sklype ūkininkė auginanti ne tik Helovino simboliu tapusius tradicinius oranžinius moliūgus, bet ir kitus, labiau maistui tinkamus.

Pasak J. Kėburytės, pastarųjų veislių moliūgai yra visai kitokios struktūros – termiškai ir kitaip apdorojami išlieka tvirti, neištęžta. Todėl esą ir sodinusi tinkamus ne tik troškinti, bet ir cukatoms gaminti, liofilizuoti.

„Ir tokie moliūgai tikrai gerai perkami – žmonės jau suprato, kad moliūgas gali būti nuostabi jų maisto raciono dalis“, – sako moliūgų augintoja, jau visą derlių iš laukų nurinkusi.

Lyginant su ankstesniais metais, šiemet jis esą tikrai menkas – apie trys tonos moliūgų.

„Galbūt tuo metu, kai vyko žiedų apdulkinimas, buvo per daug vėjuoti orai, o galbūt per daug karštos dienos pasitaikė, todėl pačių vaisių buvo užmegzta tikrai mažiau, – teigia J. Kėburytė. – Gal ir sausra pakišo koją. Palyginus su kitomis vietovėmis, pas mus tikrai trūko drėgmės – net tvenkinys išdžiūvo, ankstesniais metais to nebūdavo.“

„Sunku įvardyti tikrąsias priežastis, juk tai gamta“, – filosofiškai svarsto ūkininkė.

Moliūgai Miežiškių seniūnijoje, šeimos ūkis „Mieškų uoga“

Savitarna laukuose

Kadangi J. Kėburytės šeimos ūkis moliūgus augina ne pirmus metus, jau turi ir nuolatinių klientų, kurie šias daržoves perka dideliais kiekiais. Viena dalis jų iškeliauja į restoranų ar kavinių virtuves, kiti naudojami puošybai. O likusieji realizuojami pakelės savitarnos kioske. Netoli ūkio pastatytas nedidelis namelis, kuriame galima išsirinkti patikusį moliūgą, o pinigus už jį palikti indelyje.

Pasak ūkininkės, tokį savo produkcijos realizavimo būdą ji pasirinkusi dar pernai, kai prekybai ėmė trūkti ir laiko, ir žmogiškųjų išteklių. Ūkininkavimas jai daugiau laisvalaikio užsiėmimas, todėl po pagrindinių darbų ne visuomet suspėdavusi prie ūkio reikalų.

„Pirmus metus prisikrovus pilną bagažinę veždavau į miestą tiems žmonėms, kurie užsisakydavo internetu, bet pamačiau, kad ekonomiškai man visiškai nenaudinga – tik pirkėjui paranku, – pasakoja J. Kėburytė. – Daug laiko sugaišdavau, tad nusprendžiau surizikuoti ir atidaryti savitarnos namelį.“

„Žinoma, baimės, kad tą pačią dieną viską išneš su dėžėmis, tikrai buvo, – neslepia, – bet pamatėme, kad sumanymas pasiteisino, o ir gerų atsiliepimų iš žmonių sulaukėme, kad tai labai patogu.“

Jūratė įsitikinusi, kad visuomenė jau subrendo ir tokiai naujovei. Jeigu vienas kitas moliūgas ir iškeliaus nesusimokėjus, ji labai nenuskurs, bet vargu ar praturtės ir jį pasiėmusysis.

„Aš pasitikiu savo klientais, – tvirtina J. Kėburytė. – Didžioji dalis tikrai atsakingi ir sąžiningi. Iš žmonių kartais sulaukiu skambučių, ką daryti, jeigu jie paliks pinigų, o šie dings. Pernai buvo atvejis, kai išvažiavo visas stiklainiukas su pinigais. Nežinau, nė kiek ten buvo pinigėlių, todėl šiemet dėžutę pinigams prisukau prie sienos, kad taip lengvai su moliūgais neišvažiuotų!“