Ar paprasčiausias kelias gamybą sumažinti iki to lygio, kurio užtenka vietos rinkai ir tuo pačiu išspręsti vartojimo ir ūkių gyvybingumo problemą.? Taip elgiasi kai kurios Vakarų šalys.
Lietuvoje, pavyzdžiui, niekaip nesutariame, kaip pieno sektorių paremti 120 mln. eurų, kad būtų palaikytos bent pernai metų supirkimo kainos, nors dar neseniai buvo kuriama valstybinė strategija gamybą padvigubinti. Apie pusę pieno produkcijos, pagamintos iš vietinės žaliavos, mes eksportuojame. Palyginimui, Vokietija išveža tik keletą procentų pieno produktų.
„Prasidėjus karantinui pamatėme, kad turime pieno, grūdų ir žuvies perteklių, kita gamyba vidaus rinko poreikius viršija nedaug. Pavyzdžiui, pieno produktų pagaminame dvigubai daugiau nei suvalgome patys. Grūdų 3-4 kartus daugiau“, – aiškina Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas ir atskleidžia, kodėl taip plečiasi augalininkystė.
Mūsų ES paramos struktūra tokia, kad skatinamas žemės panaudojimas, o ne kiti verslai. Dėl to grūdininkystė tampa labai patrauklia.
Ekspertas sako, kad viena iš mūsų bėdų – mes paramą tiesiog išbarstome ir jos neužtenka, kad galėtume ką nors pakeisti. Iš kitos pusės, be jos ūkiai neegzistuotų, nes taptų nuostolingais. Jis siūlo ir išeitį – mokėti ne už patiekiamą pieno kiekį, bet už jo kokybę ir kaina būtų vienoda nepriklausomai nuo ūkio dydžio.
A. Gapšys siūlo neskubėti nurašyti pienininkystės, nes jos sukuriama pridėtinė vertė didžiulė. Vien vidaus rinkoje pieno produktų parduodama beveik už 500 milijonų eurų, kai grūdų tik už 55 milijonus ir dar už 200 milijonų eksportuojama. Mėsos sektoriaus, kuris glaudžiai susijęs su pienininkyste, pardavimai vidaus rinkoje 460 milijonų, eksportas 160 milijonų.
„Grūdų sektoriaus, kuris gauna daug paramos, ekonominiai rezultatai gana menki, nes vietinėje rinkoje jie beveik nedalyvauja. Mums reikia galvoti apie struktūrines permainas“, – siūlo A. Gapšys.
Nors mūsiškiai ūkininkai skundžiasi, kad Lietuvoje kainos vienos mažiausių ES ir gamyba bei karvių skaičius mažėja, tačiau perdirbėjai trečdalį viso produktams gaminti pieno įsiveža iš Latvijos ir Estijos.
Martynas Laukaitis, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos narys įvardina ir problemą, dėl kurios pieno ūkiai nyksta – jie parduoda tik žaliavą ir bendraujant su perdirbėjais neturi stiprių derybinių pozicijų. Atėjus blogiems laikams nuostoliai visada bus padengiami silpniausios grandies – žemdirbio – sąskaita.
„Martynas, žvelgdamas iš šalies, gerai pastebėjo, kad mūsų sektoriuje problemos opios, nes Lietuvoje perdirbimas nepriklauso ūkininkams. Kitose šalyse kooperatyvai valdo iki 80 proc. perdirbėjų. Pas mus išliko posovietinis palikimas, kai įmonės atskirtos nuo ūkininkų. Mūsiškiai sugebėjo nukonkuruoti net latvių ir estų įmones ir perėmė jų pieną. Todėl galėjo išplėsti gamybą ir jei atimsime žaliavos importą, tai reikštų atskirų įmonių bankrotus, nes pajėgumai neapkraunami netgi dabar“, – situaciją apibūdina J. Kuzminskas ir prognozuoja, kad jei mūsų rinka būtų uždara, viena iš geriausių išeičių būtų gaminti tik tiek, kiek suvartojame vietoje. Tačiau, kai esame ES, konkuruoti ir įsileisti kitų šalių produkciją turėsime.
Be to, atskiros netgi ES valstybės eksportą skatina iš nacionalinių resursų ir kuo toliau, tuo ši konkurencija aštresnė.
„Jei pažiūrėsime į žaliavinio pieno kainas, pas mus ji mažiausia ES ir dalis gamintoj traukiasi. Tačiau konkurencija nėra ypatingai didelė, nes visų Baltijos šalių žaliavinė rinka gana didelė ir mūsiškiams pieno užtenka. Latviams ir estams perdirbėjai taip pat moka vieną mažiausių kainų Europoje. Nebent jie susikooperuotų ir pastatytų kooperatinę gamyklą, panašią, kaip mūsų „Pienas LT“ ir tada dėl žaliavos konkuruoti reikėtų realiai“, – analizuoja A. Gapšys ir sako, kad tai, ką turime dabar, tai sovietmečio palikimas, kai ūkininkai verslininkams pardavė turėtas perdirbimo įmonių akcijas.
J. Kuzminskas sako, kad perdirbėjai balandį kooperatyvams kainą sumažino 15 proc. Tai didelis smūgis ir kooperacija stabdoma, nes kai kurie didieji perdirbėjai stambiems ūkiams moka daugiau. Dėl to šie jungtis nenori.
„Supirkimo kainą mažinam antrą mėnesį iš eilės. Kol gaus paramą praeis daug laiko. Žmonės traukiasi iš šio verslo. Grūdų sektorius kur kas patrauklesnis, nes ten visiems už derlių mokama vienodai, priklausomai nuo biržos. Kalbant apie pieną, didžiausia problema, kad nevaldome perdirbimo. Jei būtume gamyklos, kaip „Pienas LT“ savininkai ir tai prie kiekvieno kilogramo pridėtų bent pora centų“, – dėsto J. Kuzminskas ir siūlo paremti kooperatyvus, kad jie galėtų imtis perdirbimo.
Kalbėdamas apie išeitis, J. Kuzminskas sako, kad estai pasielgė drastiškai – jie tiesiog nebepirko pieno iš smulkių ūkių, kurių žaliava neatitiko kokybės reikalavimų. Šie žmonės turėjo atsisakyti verslo. Dabar ten vien stambios pramoninės fermos. Kas kita – Lietuva. Pas mus tokių drastiškių sprendimų nebuvo ir dalis mažųjų sugebėjo padidinti gamybą ir išlikti. Žmonės išlaikė savo darbo vietą ir nenuėjo prašyti pašalpų.
„Pas mus dar daug vyresnio amžiaus žmonių, kurie laiko 10-12 karvių ir jiems tai tiesiog gyvenimo būdas. Jaunimas eiti į šią sritį neori, nes mato, kiek dirba tėvai. Dabar įmonės manipuliuoja, didiesiems ūkimas perdirbėjai moka daugiau nei ES vidurkis. Tačiau kai neliks smulkiųjų, vargu ar mokės ir didiesiems. Ar neatsitiks taip, kad šis sektorius išvis išnyks“, – konstatuoja J. Kuzminskas.
A. Gapšys pritaria, kad ateitis turi būti šeimos ūkiai, tačiau kol kas neaišku, kas paveldės jau sukurtus ūkius, nes virš 40 proc. tokių subjektų savininkai pensininkai. Šeimos ūkiai patrauklesni, nes jiems nereikia samdomo darbo, arba jo reikia nedaug. Tačiau tai priklausys ne tik nuo valstybės, bet ir nuo perdirbėjų. Be jų prisidėjimo lūžio nebus.
„Mums reikia normalios valstybinės strategijos. Dar neseniai valdininkai planavo, kad gamybą reikėtų padvigubinti, tačiau jei taip būtų nutikę, kur mes dėtume šį kiekį. Kol kas svarbiausias klausimas, ar lietuviško pieno reikia perdirbėjams. Gamyklos kaip žaliavos tiekėjus turi visas Baltijos šalis ir mažų Lietuvos ūkių nykimas jiems turbūt nėra reikšmingas“, – analizuoja A. Gapšys.
J. Kuzminskas sako, kad be kooperacijos sektorius neišgyvens ir kooperatyvų stuburas turi būti šeimos ūkiai. Žemės ūkio bendrovės, kurios jau tapo didžiulėmis įmonėmis, nėra tokios atsparios krizėms, nes paremtos samdomu darbu ir, jei reikės, bus parduodamos be sentimentų.