Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) surengė diskusiją dėl pieno sektoriaus ateities Lietuvoje. Diskusijos metu daugiau dėmesio skirta pieno gamybos efektyvumo didinimui, kai supirkimo kainos neauga taip sparčiai, kaip turėtų augti. Specialistai pateikė sėkmingai pieno sektoriuje dirbančių šalių patirtį, kuri suteiktų gyvybės Lietuvos smulkiems ir vidutiniams pieno gamybos ūkiams.
Dėmesys į vadybą
Diskusijoje dalyvavo ŽŪM viceministras Paulius Lukševičius, VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. J.Žukovskis, ŽŪR tarybos narys, Pienininkystės ir veislininkystės komitetų pirmininkas dr. E.Gedgaudas bei ŽŪR narių įvairių asociacijų atstovai.
„Pažvelkime į pienininkystės plėtros galimybes, kurioms iki šiol buvo skiriama mažiau dėmesio – į vadybines inovacijas. Joms reikia ne tiek daug lėšų, tačiau, kaip rodo kai kurių šalių patirtis, būtent tokių inovacijų nauda akivaizdi – daugiau dėmesio skirkime gyvulių genetikai, veislininkystei ir švietimui“, – diskusiją pradėjo ŽŪR direktorius S.Dimaitis.
Pasak S.Dimaičio, naujų rezervų (produktyvumo didinimo) paieška itin svarbi ūkiuose, turinčiuose iki 50 melžiamų karvių, o Lietuvoje būtent tokių ūkių kol kas yra daugiausia.
Lenkijos modelis: genetika, veterinarija, pašarai
VDU LŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. dr. J.Žukovskis pateikė kaimyninės Lenkijos patirties pavyzdžius.
„Remdamiesi ūkininkų gamintojų grupių ir organizacijų steigimui skirta paramos priemone Lenkijos ūkininkai siekia palyginti nedidelėmis lėšomis ženkliai padidinti pieno gamybos pajamas. Yra atlikti skaičiavimai ir ūkininkams pateikiami labai konkretūs būdai kaip gauti daugiau pajamų nedidėjant pieno supirkimo kainoms ir nestambinant ūkių“, – dalijosi viešnagės Lenkijoje žiniomis J.Žukovskis.
Taigi tokios aplinkybės yra iki skausmo žinomos Lietuvos pieno gamintojams – pieno gamybos sąnaudos auga, o ženklaus ir pastovaus pieno supirkimo kainų augimo tikėtis neverta. Ką daryti, kaip išgyventi? Lenkijos pienininkystės specialistai ir sumanė tokį modelį. J.Žukovskis ŽŪR diskusijos dalyviams ir pristatė Lenkijoje taikomą modelį. Jo esmė – didinti gyvulių produktyvumą arba tiesiog gamybos plotų vienetų produktyvumą.
Pasak J.Žukovskio, galimybė didinti pajamas, daugiau dėmesio skiriant keturioms kryptims: gyvulių genetikai, veterinarijos priemonėms, gyvulių šėrimui ir švietimui/mokymui. Pinigų reikia, bet ne tiek, kiek reikėtų statant naujas fermas bei didinant galvijų bandas.
J.Žukovskis pateikė Lenkijos specialistų skaičiavimus, kaip keičiasi ūkių pajamos, skiriant daugiau dėmesio būtent aukščiau paminėtoms priemonėms.
Rezervas – sutaupyti 452 EUR už kiekvieną galviją
Dr. E.Gedgaudas savo žiniomis su posėdžio dalyviais pasidalijo lankydamasis pieno gamybos ūkyje.
„Šiais laikais pieno gamybos ūkiams labai svarbu didinti produkciją, skiriant kuo mažiau investicijų“, – trumpai ir aiškiai apibūdino tikslą dr. E.Gedgaudas.
Štai dvi vienodo dydžio fermos. Abiejose – po tiek pat galvijų, o vienas ūkis gauna gerokai daugiau pajamų. Kodėl?
„Pagal pieno gamybą (primilžį) esame ES pabaigoje. Ir dar mažesni primilžiai yra smulkiuose ir vidutiniuose ūkiuose, taigi efektyvumas yra žemas“, – sakė dr. E.Gedgaudas.
Be to, Lietuvoje apskritai pieno gamyba sparčiai mažėja. 2019 m. Lietuvoje buvo primelžta 1.551.145 t pieno, taigi nuo 2009 m. pieno kiekis sumažėjo net 185.382 t. Kokia priežastis? Ne tik todėl, kad mažėja ūkių ir karvių skaičius.
„Deja, bandose laikoma daug žemos veislinės vertės gyvulių, vis dar naudojami kergimo buliai, gyvuliai šeriami prastais pašarais, mažai grynaveislių gyvulių ir nenaudojamas genominis telyčių tyrimas“, – informavo dr. E.Gedgaudas.
Kokia išeitis?
„Daugiau aiškinti ūkininkams, ką jie praranda, mažinti biurokratizmą gyvulių veislininkystės sistemoje, gerinti pašarus ir, žinoma, galvijų genetiką“, – patarė dr. E.Gedgaudas.
Dr. E.Gedgaudas pateikė Vokietijos pienininkystės specialistų skaičiavimus, kurie patvirtino jo siūlymus: esant tokioms pat sąlygoms, iš karvės per laktaciją galima padidinti primilžį net 1711 kg, o efektyviai ruošiant pašarus, išlaidas vienam gyvuliui galima sumažinti per 75 EUR. O iš viso galima būtų sutaupyti net 452 EUR už kiekvieną melžiamą karvę.
Ieškos lėšų „minkštosioms“ investicijoms
ŽŪR tarybos narys ir Kooperacijos komiteto pirmininkas J.Kuzminskas sakė, kad į pateiktus mokslininkų praktikų pasiūlymus turėtų atsižvelgti pieno strategiją ruošiantys ŽŪR specialistai, juk tada būtų galima efektyviau panaudoti lėšas.
„Juk yra pieno gamybos ūkių, kurie naudoja modernią techniką, tačiau primilžis ir karvės tesiekia 5 tūkst. t.“, – stebėjosi J.Kuzminskas.
Priminsime, kad minėtai strategijai įgyvendinti ketinama skirti apie 165 mln. EUR.
ŽŪM viceministras P.Lukševičius priminė, kad numatytas lėšas pagal ES reglamentus bus galima skirti tik investicijoms į valdas.
„Minkštajai daliai (prevencijai, genetikai, veislininkystei, mokymui) pinigų reikės ieškoti kitur. Galiu tik patvirtinti, kad pasiūlymai, kuriuos šiandien išgirdau, tikrai svarbūs, suprantu, kad skirdami paramą tik kietajai daliai nepasieksime naudos, kurios tikimės, todėl jūsų pasiūlymai tikrai remtini, tačiau lėšų reikės ieškoti kitur“, – sakė viceministras.
P.Lukševičius pridūrė, kad pieno gamybos mažėjimo, tikėtina, labai greitai nepavyks sustabdyti. Pridūrė, kad didžiausia parama numatyta 2022 – 2024 m.
S.Dimaitis ragino nedelsti – įvertinti iki šiol skirtų investicijų naudą ir atlikti analizę, kokia pridėtinė vertė buvo gauta. Kai kurios priemonės pienininkystės sektoriuje nekainuoja labai daug, tačiau gali atnešti greitą ir efektyvią pridėtinę vertę – tai specialistų/konsultantų patarimai, žinių perdavimas, dėmesys veislininkystei, genetikai ir kt.
„Jei neskirsime dėmesio žinioms ir švietimui, tikslų nepasieksime. Valstybė įdėjo daug lėšų, o rezultatas pienininkystės sektoriuje nėra toks, kokio visiems mums norėtųsi. Pasitelkime mokslininkus, kad jie atliktų tyrimą ir imkimės minkštųjų investicijų, kurios labai svarbios vidutiniams pieno gamybos ūkiams“, – siūlė S.Dimaitis.
Šiai idėjai pritarė diskusijoje dalyvavusi Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė R.Vilimienė bei ŽŪK „Pienas LT“ atstovas N.Jakubauskas.
„Išgirdau pasiūlymus, apie kuriuos mes, vidutinių ūkių atstovai seniai svajojame ir tikimės paramos iš valstybės. Kol kas, deja, tobulėti turi galimybes tik stambieji ūkiai, o mums vis pritrūksta lėšų“, – sakė R.Vilimienė.
Pasak S.Dimaičio, akivaizdu, kad ūkininkus reikia konsultuoti, mokyti, pateikti jiems konkrečius pavyzdžius. Jeigu ŽŪM pritartų tokiai krypčiai, tai tuo galėtų užsiimti ir asociacijos, ir ŽŪR.