– Šalčininkų r. žemdirbių asociacija yra ŽŪR narė. Kuo dalyvavimas ŽŪR veikloje asociacijai yra naudingas?
Kaip jau minėjau, asociacijos tikslas ginti savo narių interesus, o tai daryti savarankiškai sunku. Todėl dalyvavimas LR ŽŪR veikloje yra lyg antrasis, aukštesnis bendradarbiavimo lygis. Ūkininkai susibūrė į asociaciją, o asociacija, bendradarbiaudama su kitomis žemdirbių organizacijomis susibūrę ŽŪR turi daugiau galimybių sėkmingiau ginti visų žemdirbių interesus.
– Taigi lyg ir yra būtinos sąlygos kooperuotis?
Didelis mūsų žemdirbių trūkumas – pasyvumas jungiantis į kooperatyvus. Tai labai svarbu mums, nes gyvename netoli Vilniaus, juk yra milžiniškas potencialas gaminti ir realizuoti savo produkciją sostinėje. Tačiau šia galimybe galėtume tinkamai pasinaudoti tik gamindami pakankamai produkcijos, todėl ir reikia burtis į kooperatyvus. Asociacija pasiruošusi paremti iniciatyvą ir patarti, pagelbėti. Šia prasme jaučiame ir LR ŽŪR paramą, informaciją apie galimybes kooperuotis.
Nors Šalčininkų rajonas negalėtų pasigirti itin derlingomis žemėmis, tačiau vyrauja būtent augalininkystė. Ar įmanoma imtis gyvulininkystės – tiek pieninės, tiek mėsinės?
Ir įmanoma, ir būtų naudinga tiek ūkininkams, tiek perdirbėjams, tiek valstybei. Tačiau, pavyzdžiui, pieno gamintojai nebegali išgyventi dėl mažų pieno supirkimo kainų. Ūkininkai turi noro imtis pienininkystės, tačiau valstybė turi sudaryti palankesnes sąlygas. Dabartinės pieno supirkimo kainos ūkininkų netenkina ir neskatina imtis pieno gamybos. Greičiau atvirkščiai – ūkininkai traukiasi iš pienininkystės.
Kitas keistas niuansas – superkamas pienas pilamas į bendrą talpą, o mokama skirtinga kaina. Kita vertus, parduotuvėse nematome produktų, kurie būtų pagaminti iš nekokybiško pieno. Visa produkcija parduotuvėse yra kokybiška, taigi ir ūkininkams turi būti mokama už kokybišką pieną, nes kitokio ir nesuperkama.
Deja, yra kitaip. Todėl Šalčininkų rajone, mano duomenimis, liko tik 6 stambesni, per 100 melžiamų karvių turintys pieno gamybos ūkiai. Kiti – smulkūs, bet ir jie traukiasi. Ar perdirbėjai pagalvoja, kad pjauna šaką ant kurios jie patys sėdi?
– Ką auginate savo ūkyje? Ką Šalčininkų krašte auginti apsimoka?
– Ką auginti apsimoka, o ką – nelabai, kiekvienas nusprendžia savarankiškai. Žinoma, ūkininkavimas nėra vien gyvenimo būdas – dalį sprendimo visada lemia ir sąlygos verslui. Juk gyvename iš to, ką uždirbame. Auginu rugius, rapsus, avižas, žieminius miežius, spelta kviečius, pupas, grikius ir kt. Šįmet derlius gerokai mažesnis, ypač prastas vasarinių kultūrų derlius.
Sūnus Aidin, jaunasis ūkininkas, gavo ES paramą ir imasi mėsinės gyvulininkystės – augins angusų veislės galvijus.
– Kaip įsivaizduojate žemės ūkio ateitį? Per pastaruosius 20-30 metų daug kas pasikeitė, ar ir ateityje mūsų laukia pasikeitimai?
– Pasikeitė ir dar labiau pasikeis. Progresas žemės ūkyje akivaizdus ir neišvengiamas. Manau, kad dar po 20 metų Lietuvos laukuose dirbs kitokia technika, vyraus kitokios technologijos, kurioms įtaką darys klimato atšilimas. Tai – žmonių klaidų pasekmės, tačiau žmonija padarys išvadas, nes kitos išeities ir nėra. Iš esmės pasikeis ūkininkų mąstysena, ūkininkai labiau supras, kad būtina ūkininkauti nekenkiant gamtai. Ir tikiu, kad mūsų vaikai ar anūkai gyvens labiau saugojamoje mūsų planetoje.
– Papasakokite apie save. Kaip patekote į Lietuvą?
– Esu talyšas. Dalį mums priklausiusios valstybės šiuo metu valdo Azerbaidžanas, o kitą dalį – Iranas. 1986 – aisiais baigiau universitetą Maskvoje, įgijau žemės ūkio inžinieriaus mechaniko specialybę ir grįžau į tėvynę. Tačiau Azerbaidžane įsidarbinti nepavyko, todėl laimės teko ieškoti kitur. Taip jau nutiko, kad 1988 – aisiais atsitiktinai patekau į Lietuvą. Man čia patiko ir pasilikau. Kolūkyje dirbau mechaniku, o atėjus atgimimui vadovavau vienai iš žemės ūkio bendrovių. Tačiau žmonės norėjo ūkininkauti savarankiškai, todėl nusprendėme bendrovę likviduoti, turtą pasidalinti ir ūkininkauti savarankiškai. Pirmuosius darbus nuosavame ūkyje pradėjau dar 1998-aisiais.