Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro leidinyje „Agro Rinka“ nurodoma, kad šių metų sausio 1 d. Lietuvoje buvo įregistruota 272,10 tūkst. karvių – tai 4,7 proc. mažiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Tuo metu pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo 12,2 proc. ir dabar siekia 41,35 tūkst.
Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Naglis Narauskas teigia situaciją vertinantis neigiamai, nes sumažėjęs ūkių skaičius mažina žaliavos kiekį, perdirbimo mastus ir žmonių, įsitraukusių į pieno gamybą, skaičių.
„Traukiasi visas pieno sektorius, kas pozityviai tikrai negali būti vertinama. Nors šiuo metu kartu su ministerija kuriama pieno sektoriaus strategija kaip ir turi tikslą pakeisti vystymosi vektorių, bet tai sunkiai pasiekiama tarp pieno gamintojų, pieno perdirbėjų ir valstybės“, – Eltai sakė N. Narauskas.
Jis taip pat pridūrė, kad, nepaisant to, jog superkamo pieno kiekis sumažėjo nežymiai – 1 proc. – tai neigiamai veikia Lietuvos konkurencingumą.
„Yra blogai, kai Airija, man atrodo, padidino (gamybos apimtis, – ELTA) 12–13 proc., kaimyninė Lenkija padidino 7 proc., tai ką tai reiškia? Mes prarandame konkurencingumą ir atsiliekame. Jeigu kažkas juda greičiau, o mes judame atgal, tai čia nieko gero nėra“, – komentavo N. Narauskas.
Tuo metu Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis sako, kad smulkūs pieno gamintojai traukiasi, nes, viena vertus, jie sensta, kita vertus, pamato, kad gaminti pieną mažame ūkyje neapsimoka.
„Lietuvoje 74 procentai pieno gamintojų yra smulkūs, kurie (vidutiniškai, – ELTA) laiko po 5 karves. Niekur Europoje ir pasaulyje tokių ūkių nėra. Latvijoje ir Estijoje tokie ūkiai sustambėjo jau seniai, o Lietuva atsiliko“, – Eltai sakė E. Simonis.
Jis pateikė Estijos pavyzdį, kurioje, anot E. Simonio, yra 650 ūkių, kurie pagamina pusę Lietuvoje pagaminamo pieno kiekio.
„Lietuvoje pagaminama 1,7 mln. tonų, o Estijoje – 0,77 mln. tonos. Tai yra efektyvus pieno gamybos būdas. Toks procesas turėjo vykti, mūsų manymu, jau seniai, bet taikant socialinę politiką ir gerinant žmonių užimtumą kaime tai tęsėsi, ir dabar taip yra, kad 74 proc. ūkių pagamina tik 15 proc. pieno“, – teigė E. Simonis.
Pasak Pienininkų asociacijos vadovo, karvių skaičius sumažėjo, nes dalis jų buvo parduota Latvijos ir Lenkijos ūkininkams.
Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos vadovas Edvardas Gedgaudas taip pat teigė neįžvelgiantis šioje situacijoje didelės blogybės, nes, net ir mažėjant ūkių, pagaminamo pieno kiekiai stipriai nesikeičia.
„Aš nematau katastrofos. Jei bus paklausa, tai rinka viską daro pati, greitai keičiasi, ji kaip gyvas organizmas“, – Eltai sakė E. Gedgaudas.
„Gyvulių produktyvumas didėja, tai automatiškai pienas atsveria gyvulių netekimą. Jie tampa vis produktyvesni, nes vis daugiau žmonės investuoja į genetiką ir primelžia iš tikrųjų daugiau. Tai pakankamai džiugu“, – pridūrė jis.
Kaip priežastį, kodėl mažėja pienininkyste užsiimančių žmonių, jis taip pat išskyrė gyventojų senėjimą ir situaciją, kai sulaukus vyresnio amžiaus neturima kam perduoti savo ūkio.
Tuo metu žemės ūkio ministras Bronius Markauskas mano, kad situacija yra nedžiuginanti.
„Ši situacija žinoma jau ne pirmus metus, didžiausią įtaką turbūt padarė 2014 metų krizė po (Rusijos, - ELTA) embargo paskelbimo ir pieno kvotų panaikinimo bei, aišku, didžiulis kainų nuosmukis. Labai gaila, bet šiandien augalininkystė yra patrauklesnė, ir daug kas atsisako gyvulininkystės ir eina į augalininkystę. Nors žinome, kad pieno sektorius kuria žymiai didesnę pridėtinę vertę, nes yra gaminami, parduodami ir eksportuojami produktai, bet tuo tarpu mes eksportuojame tik žaliavą. Tai yra blogai“, – Eltai kalbėjo B. Markauskas.
Jis sakė, kad yra parengta pieno sektoriaus strategija, kurios tikslas - pagaminti 3 milijonus tonų pieno šiemet.
„Norime paleisti du šaukimus specialios priemonės žemės ūkio objektų statybai. Matome, kad susidomėjimas yra. Jei bus pastatytų naujų fermų, jos tuščios neliks. Kiek įmanoma bandome daryti įtaką, nors ūkininkų priversti negalime, jei jie nematys perspektyvos, tai pieno gamyba neužsiims“, –sakė B. Markauskas.
Ministras teigė, kad Lietuva pasauliniame kontekste išsiskiria savo ūkių struktūra: čia labai daug mažų ūkių, todėl smulkieji gamintojai turi rasti savo nišą trumposiose maisto grandinėse, kai patys perdirba pieną, gamina produktą ir jį realizuoja. Kitaip, anot ministro, ūkininkai neišsilaikys.
„Dabar kiek įmanoma visur yra sudėti prioritetai, ypač paramai gyvulininkystės ir augalininkystės sektoriuose. Anksčiau pagal projektų skaičių dominavo augalininkystės ūkiai, dabar pamažu daugėja ir smulkiųjų gyvulininkyste užsiimančių ūkininkų. Aš turiu viltį, kad šiemet situacija stabilizuosis“, – teigė B. Markauskas.
Tuo metu N. Narauskas sakė, kad nesiimant veiksmų Lietuvos, kaip pieno krašto, perspektyvos bus niūrios.
„Turėsime nedidelį skaičių pieno gamintojų, kurie greičiausiai bus vidutiniai arba stambesni, bei mažai žmonių, kurie bus tame sektoriuje, mažės darbo vietų. Atitinkamai regionų politikai tai turės įtakos, nes kaime esantis pieno ūkis suteikia gyvybingumo, jis sukuria infrastruktūrą. Jei yra vienas ar du ūkiai, tai atitinkamai bendruomenės vystosi, jiems ten reikia palaikyti ir kažkokią kultūrą. O jeigu to nėra, tai ką mes turime? Lieka miškai ir dideli plotai grūdinėms kultūroms“, – apibendrino N. Narauskas.
Vidutiniškai Lietuvoje parduodama apie 1,4 mln. tonų pieno. Pieno eksporto apimtis 2017 metais siekė 0,8 mln. tonų.