Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, dėl koronaviruso protrūkio pasaulyje visa pieno tiekimo grandinė patiria didžiulį spaudimą, tačiau neabejoja, kad asociacijos nariai savo sutartinius įsipareigojimus partneriams vykdys.
„Visas pieno sektorius šiandienos iššūkių akivaizdoje yra vienoje valtyje. Išliksime solidariai visi kartu arba netrukus visi pajusime pragaištingas pasekmes“, – pranešime spaudai cituojamas E. Simonis.
Kainos krinta visame pasaulyje
Pasak jo, žaliavinio pieno ir pieno produktų kainos šiuo metu drastiškai krinta visame pasaulyje. ir tai tiesiogiai veikia žaliavos supirkimo kainas mūsų šalyje. Lietuvos pieno sektorius yra priklausomas nuo eksporto – šalyje primelžiama ir perdirbama dukart daugiau pieno nei jo suvartoja gyventojai. Tad maždaug pusė produkcijos realizuojama užsienyje.
Europos pienininkų asociacijos EDA duomenimis, žaliavinio pieno kainų indeksas europietiškam pienui per pastaruosius du mėnesius sumažėjo beveik ketvirtadaliu – nuo 37,1 iki 28,2 cento už kilogramą
Tuo tarpu pieno produktų kainų indeksas tarptautiniame aukcione „Global Dairy Trade“ nuo sausio pabaigos smukęs jau 10,8 proc.
„Akivaizdu, kad žalio pieno kainų Lietuvoje dinamika atspindi pasaulines kainų mažėjimo tendencijas“, – sako „Pieno centro“ vadovas.
Bandoma pelnytis prisidengus krize
E, Simonio teigimu, situaciją apsunkins ir tai, kad epidemijos nulemtas pieno žaliavos kainų kritimas pasaulyje sutampa su netrukus, atėjus pavasariui, smarkiai išaugsiančia žaliavinio pieno pasiūla.
„Pasigirstantys kategoriški reikalavimai užšaldyti žaliavos kainas kovo mėnesio lygio, kai jos yra pasiekusios patį piką, žinant, kad jos tuoj risis žemyn – yra paprasčiausias bandymas pasipelnyti prisidengus krize“, – teigia E. Simonis.
Konsultavimo bendrovės CLAL duomenimis, kuriais naudojasi Europos Komisija, šių metų sausį ir vasarį natūralaus pieno supirkimo kainos Lietuvoje buvo aukščiausios per pastaruosius trejus metus. Tuo tarpu kiekvienais metais nuo balandžio pieno supirkimo kainų kreivė staigiai sminga žemyn.
Siekia išvengti „pieno karo“
„Nepaisant visų iššūkių, mūsų įmonės supirks visą lietuvišką pieną. Be to, visam sektoriui ir gyventojų aprūpinimui maisto produktais gyvybiškai svarbu užtikrinti nenutrūkstamą žaliavinio pieno tiekimą iš Latvijos ir Estijos, kuris naudojamas aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybai. Uždraudus šį importą, tektų atleisti per 1,3 tūkst. darbuotojų, o pieno supirkimo kaina, tikėtina, dar labiau kristų, nekalbant apie kitas „pieno karo“ su kaimynais grėsmes“, – sako E. Simonis.
Iš Latvijos ir Estijos įvežamas pienas Lietuvos perdirbimo įmonėse sudaro trečdalį visos žaliavos, nes mūsų šalies ūkiai nepajėgūs patenkinti viso aukštesnės kokybės žaliavos poreikio. Patvirtinta, kad iš kaimyninių Baltijos šalių įvežamas pienas yra vidutiniškai dvigubai aukštesnių kokybinių rodiklių, nei superkamo iš Lietuvos ūkių.
Primenamos pasiteisinusios priemonės
„Didieji pieno perdirbėjai jaučia atsakomybę už visą pieno sektorių ir solidarizuojasi su pieną gaminančiais Lietuvos ūkininkais. Todėl, įsipareigodami supirkti visą jų pagaminamą pieną, tikimės veiksmingų žingsnių ir iš valstybės, prisidedant prie pieno ūkių stiprinimo“, – sako E. Simonis.
Pasak jo, šiandieninę situaciją pieno sektoriuje galima modeliuoti pagal 2015–2016 metų patirtį. Tuomet dėl Eurazijos eksporto rinkų paklausos griūties taikant ES ir nacionalines priemones, pavyko išgelbėti pieno sektorių.
„Priemonės, kurių Vyriausybė tada ėmėsi krizei suvaldyti, buvo efektyvios – įsijungė nuostolių kompensavimo mechanizmas pieno ūkiams, o perdirbimo ir prekybos grandims buvo palikta veikti pagal rinkos sąlygas. Ir tai su kaupu pasiteisino, apsieinant be griaunančio sienų uždarymo ar supirkimo kainų reguliavimo“, – sako „Pieno centro“ vadovas.
Patys prisiims didėsiančias sanaudas
Pasak jo, pienininkai yra pasirengę savarankiškai įveikti didžiausią iššūkį, išlaikant balansą tarp didėsiančios žaliavinio pieno gamybos ir stringančios pieno produktų realizacijos vidaus bei užsienio rinkose.
„Perdirbėjams lieka vienintelė išeitis – daugiau gaminti sandėliavimui tinkamus sviestą, kietuosius sūrius, pieno miltus, kitus produktus. Suvokiame, kad tokiu atveju patys prisiimsime milžinišką finansinę naštą – išaugs ne tik produktų sandėliavimo kaštai, bet ir susidursime su dideliu apyvartinių lėšų trūkumu“, – pažymi E. Simonis.