Sunkiausia mažiesiems tiekėjams, kurie neturi tinkamų technologijų ir vien dėl to praranda didžiausius pinigus ir tuo pačiu negali vystyti ūkių. Prekybininkai, kurie vis aršiau kovoja dėl rinkos dalies, kai kurias prekes jau parduoda pigiau nei perka iš tiekėjų. Vyriausybės kova su kainomis ir vaučeriai čia niekuo dėti.
„Čia tinklų strategija. Pernai „Lidl“ metų pabaigoje pradėjo mažinti kainas. Dabar prie kainų karo prisijungė „IKI“, nes jiems po miego laikotarpio, kai laukė susijungimo su „Rimi“, reikia atgauti rinkos dalis. Vyriausybės politika čia niekuo dėta - pas tinklus savos bėdos ir „gėrio“ supratimas“, – aiškina tinklinės mažmeninės prekybos ekspertas Petras Čepkauskas ir sako, kad netiki, jog „prekyba į minusą“ bus ilgalaikė.
Ekspertas vertina ir kaip vystosi pirmosios kainų karo atakos. „IKI“ kainodaros prasme žymiai pakilo iš paskutines vietos, „Lidl“ tikrai nenusileis, na ir „Maxima“ prabus, nes jie paskutiniu metu atsilieka. Dabar visi nėrė į kainų karo košę.
Kainų karai
Regimantas Didzinskas, UAB „Citma“, prekiaujančios vaisiais ir daržovėmis, vadovas ir savininkas, sako, kad mato ir kitą įdomią tendenciją. Didieji prekybininkai perka produkciją brangiau nei juos parduoda vartotojams. Jei svogūnus iš ūkių jie perka maždaug po 50 ct/kg, tai prekybos salėje jie jau siūlomi po 39 ct./kg. Ūkininkams sumokama sutarta kaina. Pasak verslininko, tai liečia ne tik svogūnus, bet ir kitas daržoves. Tačiau niekas nesiima teigti, kad tai Vyriausybės kovos su kainomis pasekmė.
Tiesa, tai nėra naujiena rinkoj. „Lidl“, kai pradėjo veiklą Lietuvoje, elgėsi taip pat.
„Prekybos tinklo „Lidl“ atėjimo į Lietuvą strategija buvo žemos kainos. Vietiniai tinklai jau turėjo savo nuolatinius partnerius ūkininkus, tuo labiau, jog Lietuvoje tokių daržininkų, kurie atitiktų prekybos tinklų keliamus reikalavimus, nėra daug. Ne paslaptis, kad į tinklus tiekiama pati geriausia lietuviška produkcija, nes prekybininkai dirba su didžiausiais ir patikimiausiais prekiniais ūkiais“, – pasakoja Z. Cironkienė.
Asociacijos vadovė sako, kad „Lidl“ ūkininkams pasiūlė geras kainas, nes norėjo juos pritraukti. Tuo pačiu vartotojams produkcija buvo parduodama kur kas pigiau nei kituose tinkluose. Tai buvo konkretaus tinklo sprendimas ir jie akcijas rengė savo sąskaita
Patys prekybos tinklai pripažįsta, jog kartais taip nutinka, kad daržoves parduoda pigiau nei perka, tik priežastis įvardina kiek kitas.
Daržovės – lietuvių mėgstamos ir perkamos prekės, kurios yra paklausios visus metus. Ypač didelę paklausą turi lietuviškos daržovės, todėl jų pasiūlą savo klientams siekiame užtikrinti nuolat. Lietuviškų daržovių sezonui einant į pabaigą, jų paklausa ženkliai išauga, dėl to kyla ir jų pirkimo iš ūkininkų kaina. Tačiau „Maxima“ vykdo „Mažos kainos garantijos“ kampaniją, kurios metu kituose prekybos tinkluose tikriname ir, jei randame pigiau, mažiname 2000 perkamiausių prekių kainas. Šioje kampanijoje dalyvauja ir dalis daržovių, todėl jų kaina mūsų parduotuvėse išlieka maža. Čia yra ta priežastis, kodėl kai kurių daržovių kainos mažesnės parduotuvėse, nei mokame ūkininkams“, – sako tinklo atstovas Paulius Stonis.
Didieji eina į priekį
P. Čepkauskas paaiškina ir kaip suformuojama „stebuklinga“ vaisių ir daržovių kaina, kai jie parduodami pigiau nei perkami. Populiariausias būdas manipuliuoti broko procentu (neva brangiau perkama, bet gaunamas viršsvorį, iš kurio nuskaičiuojamas nudžiūvimas, nors realiai tinklas prekes išparduoda greičiau nei jos praranda svorį), arba prekybininkus taip elgtis verčia kontraktinis auginimas, kai sezono pradžioje su ūkininkais sudaromos sutartys, fiksuojamos kainos ir kiekis, o pritrūkus dalis derliaus nuperkamas geriau.
„Tie daržovių augintojai, kurie investuoja į saugyklas, laistymą, auginimo technologijas, eina į priekį. Jei nori užsitikrinti vietą rinkoje, turi auginti gana didelius kiekius ir griežtai laikytis sutarčių. Augintojai sodina didesniu plotus nei reikia pagal sutartis, kad tik nepažeistų sutarties sąlygų", – pasakoja Zofija Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė ir pastebi, kad šiandien sunkiausia vidutiniokams, kurie užaugina per daug, kad parduotų iš namų ar turguje, tačiau jie neįdomūs prekybos tinklams, kurie yra didžiausi supirkėjai.
Kitas priežastis, stabdanti vystymąsi, tai perdirbimo ir derliaus apdorojimo pajėgumų ir saugyklų trūkumas. Lietuvos daržininku kooperatyvai dirba pilnu pajėgumu, naujų narių priimti negali. Jiems taip pat reikalingos dideles investicijos.
„Mes daug dirbame su mažaisiais. Jie neturi tinkamų laikymo sąlygų ir produkciją stengiasi parduoti kuo anksčiau. Tačiau imant derlių paprastai kaina pati žemiausia ir pradeda kilti tik pavasariop. Dabar kaip tik tas pikas ir ūkininkų pelnas didžiausias, tačiau mažieji savo daržoves jau būna pardavę, nes negali išlaukti šito auksinio momento“, – pasakoja R. Didzinskas.
Prekybininko skaičiavimu apie pusė Lietuvoje parduodamų daržovių lenkiškos, nes ten nebuvo kolūkių ir išliko kooperuoti smulkūs ūkiai, ko nėra pas mus.
„Mūsų mažieji lankstesni už didžiuosius, jų kokybė tinkama. Didieji ūkiai ne tokie lankstūs, tačiau gyvena labai gerai“, – dėsto R. Didzinskas.
Augina paklausą
„Ūkininkai tai ir gerai ir blogai. Nors tinklai parduoda daug pigiau nei perka iš jo, tuo pačiu auga ir pardavimai. Tuo pačiu supirkimo kainos Lietuvoje pašoks. Europoje daržovių trūksta“, – aiškina verslininkas.
Tačiau Z. Cironkienė pabrėžia, kad kilimas kol kas vyksta tik auginant tradicines daržoves. Auginti retesnes imasi mažai kas, nes jas sunku realizuoti, o turgus pilnas lenkiškos produkcijos. Tradicinių daržovių augintojai irgi aiškiai apsibrėžė kryptį – investuoja tik į tas kultūras, kurias galima eksportuoti, kad nebūtų priklausomi nuo vietos rinkos.
„Dabar labai didelė paklausa burokėliams. Vakariečiai ieško, su kuo sudaryti sutartis, kad užaugintų. Paklausios bulvės, morkos, lauko salotos", – dėsto Z. Cironkienė ir sako, jog viena didžiausių bėdų, stabdanti sektoriaus plėtrą – trūksta ES paramos.
Sektorius, nors, skaičiuojant kiek vertės sukuriama iš vieno hektaro, galėtų plėstis ir didinti sukuriamą vertę, tačiau realiai jis nėra prioritetinis. Vertinant projektus, sunku surinkti prioritetinius balus, nes daržininkystės ūkių sukuriama ekonomine verte didesnė, jie nepatenka tarp smulkių ūkių. Gyvulininkystei, kuri taip pat gan stambi, vertinant paraiškas skiriami papildomi balai.
„Mūsų sektoriaus specifika tokia, kad jei neturi naujausių technologijų esi nekonkurencingas. Dėl to smulkiesiems labai sunku išsilaikyti. Pavyzdžiui, jei neturi šokinio salotų vėsinimo, tai net turguje jas parduoti bus sunku, nes nukenčia prekinė išvaizda, jos greitai vysta, o konkuruoti reikia su įvežtinėmis. Tai ne darbo ir noro, o technologijų klausimas", – dėsto Z. Cironkienė ir sako, kad reikia kooperacijos, be kurios nepavyks sukaupti reikiamu kiekiu eksportui.
Lietuvos rinka ūkininkų jau neišmaitina ir neišmaitins. O be to investuoti vien dėl prekybos turguje ekonomiškai neverta. Smulkūs ir vidutiniai augintojai nereikalingi ir didmenininkams. Šie paprastai daržoves perka Lenkijoje, nes jos pigesnes.
Plėtrai trūksta paramos
„Sunku išlikti smulkiesiems, nors jie ieško išeities. Derlių parduoda iš namų. Jei turgus būtų tikra ūkininkų prekyvietė, galbūt viskas būtų kitaip. Iš kitos pusės, yra žmonių, kurie pragyvena iš vieno hektaro, bet jie patys perdirba produkciją. Kalbant plačiau, iš vieno hektaro galima uždirbi 5–10 tūkstančių eurų", – aiškina Z. Cironkienė ir pabrėžia, kad jau nebetinka požiūris „auginsiu taip, kaip augino mano seneliai" ir tiks viskas, kas šiaip ar taip užaugo.
Ji pripažįsta, kad šakos specifika – visada turi keistis ir judėti į priekį. Ekspertė sako, kad čia ir yra mūsų bėda. Kokybė puiki, tačiau trūksta kiekio ir naujų kooperatyvų, galinčių profesionaliai dirbti.
„Jau veikiantys kooperatyvai pasiekė savo galimybių ribą ir nebegali apdoroti daugiau produkcijos. Naujų narių jiems nereikia, nes ir esantys nori didinti plotus. Paklausa didėja kiekvienais metais", – dėsto asociacijos vadovė.
Ji išvardina ir daržovę, kurių auginimą būtų galima didinti kartais, jei kartu pavyktų didinti ir perdirbimą, tai burokėliai. Tačiau vien augintojų pastangų neužteks. Norint, kad taptume žinomi šios srities augintojai turi kartu dirbti ūkininkai, politikai, mokslininkai. Šiemet burokėlių plotas galėtų didėti 30 proc.
„Prekinius ūkius valdantys žmonės patenkinti. Eksportuoti mes jau galime. Prieš porą metų, kai Europoje trūko bulvių beveik visas jas išvežėme. Mes sugebame ne tik užauginti, bet jau įdiegėme ir gerą fasavimo bei pakavimo kultūrą. Po 5–10 m. šioje srityej pavysime ir olandus“, – aiškina R. Didzinskas.
Verslininko nuomone, pagrindinis mus stabdantis faktorius – kur kas mažesnės tiesioginės išmokos nei kitose ES šalyse.
„Niekas is tinklu, o ir iš gamintojų sau nekelia užduoties stabdyti kainas. Rinkoje su ribotu vartotojų ir pardavėjų kiekiu žemos kainos nepageidautinos. Jeigu aš kokias bulves pardavinėsiu dvigubai pigiau, norėdamas gauti tokias pat pajamas, aš jų turiu parduoti dvigubai daugiau, o tiek mano pirkėjai paprasčiausiai nesuvalgys, iš konkurentų aš jų nepritrauksiu (konkurentai atsakys tuo pačiu) – taigi, iš esmes bus mažesnė apyvarta ir pelnas. Visi tinklai stengiasi sudaryti įvaizdį, kad kainos pas juos mažos, bet ne realiai piginti produktus“, - pasakoja P. Čepkauskas.