„Rosselchoznadzor“ apribojimai imti taikyti sausam ir pasterizuotam pienui, kurį noriai kaip žaliavą perka gamyklos Rusijoje. Pienui vartotojams skirtose pakuotėse (t. y. pienui, kurio galima rasti prekybos centrų lentynose) embargas nėra taikomas. Iš pradžių embargą baltarusiškam pienui planuota taikyti nuo vasario 28 d., tačiau ribojimų taikymo pradžios data vėlinta du kartus – pradžioje iki kovo 6 d., o tada – iki kovo 15 d.
Kol šios dvi valstybės deda pastangas tam, kad išspręstų nesutarimus prie derybų stalo, pieno gamintojai Rusijoje savo ruožtu patiria nepatogumų dėl smukusių kainų.
A. Lukašenkos įtūžis
Į numylėtam pramonės sektoriui – pieno produktų gamybai – suduotą smūgį Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka reagavo itin aršiai. Jo teigimu, pienas virto įžūliu politiniu instrumentu ir be atsakomųjų veiksmų tokie sprendimai tikrai neliks. „Mane specialiosios tarnybos informuoja, kad iš Naujosios Zelandijos ar iš kažkur kitur atvežė pieno miltelių (tai jų reikalas), susidarė perteklius, todėl jie ima mus varžyti, nes patys nori parduoti tą pieną aukštomis kainomis. Dėl to jiems nepatinka pigus pienas.“ – sakė jis.
Rusijos atstovai savo ruožtu kaltina Baltarusiją reguliariais parduodamo pieno ir pieno produkcijos kokybės standartų pažeidimais. „Rosselchoznadzor“ vadovas Sergejus Dankvertas teigia, kad dažnai falsifikuoto pieno tiekimo iš Baltarusijos į Rusiją priežastimi tampa bendros automatizuotos produktų kilmės apskaitos sistemos nebuvimas. Jo teigimu, kolegos Baltarusijoje atsisako naudoti rusišką sistemą ir pirmenybę teikia pasenusiam metodui – popieriniams patikrų protokolams.
Lyg to dar būtų maža, S. Dankvertas linkęs teigti, kad Baltarusija ir Kirgizija – tai europietiškų sankcionuojamų pieno produktų perkrovimo centrai. Anot jo, Europa stengiasi realizuoti apie 380 tūkst. tonų turimų pieno miltelių atsargų, kuriuos valdžia perpirko iš tiekėjų tam, kad būtų sumažinti nuostoliai dėl Rusijos taikomo embargo produktams.
Šios pieno produkcijos galiojimo terminas neilgai trukus pasibaigs, todėl jos kaina labai nedidelė. Dėl šios priežasties Rusijos pieno tiekėjams konkuruoti su tokia produkcija labai sudėtinga. Anot S. Dankverto, jo vadovaujama tarnyba tik užtikrina tvarką rinkoje.
Regionai skambina pavojaus varpais
Tačiau reali kainų mažėjimo priežastis gali būti kita.
Šių metų pradžioje Rusijos regionai vienas po kito ėmė skųstis dėl iki šiol neregėto pieno supirkimo iš ūkininkų kainų mažėjimo. Altajaus krašte pieno kaina lyginant su praėjusiais metais sumažėjo 7 rubliais (0,1euro) iki 20 rublių (0,28 euro) už litrą. Aukščiausios rūšies pienas Novosibirsko srityje vasario mėn. atpigo iki 22,4 rublio (0,32 euro). Kovo mėn. pradžioje Permės krašte pieno supirkimo kaina smuko iki 21,4 rublio (0,3 euro), nors praėjusiais metais siekė 24 rublius (0,34 euro). Tatarstane sausio mėn. pienas atpigo 6-8 rubliais (0,08-0,11 euro) iki 22 rublių (0,31 euro) už litrą.
Pieno kainos mažėjimas žiemos laikotarpiu iš tikrųjų fiksuojamas labai retai: paprastai kainos krenta artėjant vasarai, prieš taip vadinamąjį didžiojo pieno sezoną. Taigi, anot regionų atstovų, kainos smunka dėl į rinką patenkančių dideliais kiekiais importuojamų pieno miltelių. Žema tokių pieno miltelių kaina motyvuoja gamyklas naudoti juos kaip žaliavą vartotojams skirtam pienui gaminti. „Visa tai daro spaudimą pieno rinkai, o mūsų gyvenimas šioje rinkoje tampa ganėtinai probleminis.“ – neguodžiančią tiesą konstatavo Udmurtijos žemės ūkio ir maisto prekių ministro pareigas einanti Olga Abramova.
Rusijos federalinės statistikos tarnybos „Rosstat“ pateikiamais duomenimis, 2017 m. šalyje pagaminta 31,1 mln. tonų žaliavinio pieno, t. y. 1,2 proc. arba 362 tūkst. tonų daugiau nei prieš metus. Iš viso pastaraisiais metais prekybai skirto pieno ir gatavos produkcijos gamybos augimo tempas stabilus – siekia 3 proc. per metus. Pardavimų apimtims tiesioginės įtakos turėjo mažėjanti vartotojų paklausa. Dėl šios priežasties gamintojai nespėja realizuoti sandėliuojamų atsargų. „Be to, didintos pigaus importo apimtys iš Baltarusijos ir trečiųjų šalių.“ – pripažino Rusijos pieno gamintojų sąjungos „Sojuzmoloko“ atstovai.
Pinigų nėra
„Taip, iš tiesų pieno rinkoje šiuo metu fiksuojama perteklinės gamybos krizė, situacija sudėtinga. Vis tik nieko keisto ar tragiško nėra.“ – mano konsultacinės agentūros „SovEkon“ direktorius Andrejus Sizovas. Žemės ūkio ir pramonės kompleksas gyvuoja rinkos sąlygomis: pasiūla išaugo, taigi kainos atitinkamai sumažėjo. Eksperto teigimu, sudėtinga situacija Rusijos pieno rinkoje susidarė dėl sumažėjusios paklausos. „Jei pažvelgtume į mažmenines kainas, pamatytume, kad pieno produktai pastaraisiais metais atsidūrė tarp lyderių vertinant augimo tempus ir lyginant su kitomis kategorijomis.“ – teigė A. Sizovas. Jo manymu, rusai, kurių pajamos nedidėja, paprasčiausiai mažina pieno produktų vartojimą.
Rado kalčiausią
Baltarusijai tenka apie 79 proc. viso į Rusiją importuojamo pieno produkcijos ir 92 proc. pieno ir grietinėlės tiekimo kiekio. Vertinant absoliučiaisiais skaičiais, 2017 m. šis kiekis siekė beveik 300 tūkst. tonų. Rusijos žemės ūkio ministerijos atstovai akcentuoja dvigubai padidėjusį pieno miltelių atsargų kiekį šalyje, lyginant su praėjusiais metais turėtomis atsargomis, ir rekomenduoja konditeriams padidinti Rusijoje gaminamos žaliavos pirkimus mažiausiai du kartus.
„Tiekimo nutraukimas iš Baltarusijos į Rusiją susijęs su vidinių žaliavos kainų apsaugojimu nuo tolimesnio jų smukimo“, – teigiama „Sojuzmoloko“ parengtame pranešime. Dar viena įvardijama rinką apėmusios krizės priežastis – sumažėjusios gyventojų pajamos. Anot A. Sizovo, laikinas importo iš Baltarusijos apribojimas sumažins Rusijoje turimų pieno miltelių ir sviesto atsargų kiekį ir bus naudingas šios šalies gamintojams.