O jeigu dar užsuksite į Jano ir Jolantos Vanagevičių ūkį Liupkiškių kaime, tai nei ministrui, nei politikams nebereikėtų aiškintis ar stebėtis, kodėl perspektyviais laikytini pienininkystės ūkiai Lietuvoje priversti nutraukti veiklą.
Prie pasirinkimo kryžkelės
Šiuo metu Šalčininkų rajono Vaidagų kaime ūkininkaujanti Barbara Novikova jau atrinko 16 veislinių, holšteinizuotų Lietuvos juodmargių telyčių kaimyninės Lenkijos pieno gamintojams. Parduos. Lenkai trina iš džiaugsmo rankas – tokių produktyvių, veislinių karvių rinkoje nelengva surasti. O jie nusipirks ir didins pieno gamybą. O jas pardavusi Barbara vėl sulauks jų klausimų telefonu: „Gal dar parduosite karvių, gal parduodate ir pašarus?“. Kodėl parduodate, Barbara?
„Su skaudama širdimi parduodu. Nenoriu prasiskolinti, juk kiekvieno mėnesio pabaigoje susikaupia sąskaitos. Jeigu nesumokėsiu – apsilankytų antstoliai ir turėčiau dar daugiau nuostolių“, – aiškina Barbara.
Bet juk pieno gamintojai pajamų gauna kiekvieną mėnesį – pardavei pieną ir atsiskaitei?
„Neužtenka. Aš nekalbu apie 2007 – uosius, kai galėjom planuoti investicijas. Net 2014 – aisiais dar statėme naujus pastatus, planavome ūkio plėtrą, nes dar galėjome uždirbti šiek tiek pelno. Tačiau dabar priėjome prie pasirinkimo kryžkelės – jeigu šįmet pieno supirkimo kaina neišaugs iki mums priimtinos ribos, tai teks ūkį likviduoti“, – sako B. Novikova ir žiūri į šalį, nenori, kad pamatytume sudrėkusias akis.
Ūkininkė nejuokauja, suprantu, kad taip gali nutikti. Sunku patikėti, kad gali nelikti perspektyvaus, kokybišką pieną gaminančio ūkio. Ir kyla klausimas – jeigu apie pasitraukimą svarsto tokio ūkio savininkė, tai ko verti Vyriausybės bei Žemės ūkio ministerijos vadovų tikinimai, kad ES ir valstybės parama pirmiausia nukreipiama į šeimos ūkius?
Planavo didinti, bet teko mažinti
Novikovų pienininkystės ūkis – idealus. Yra sukaupta būtina technika pašarams ruošti, paskutinė ferma įrengta prieš šešerius metus. Jose – ideali tvarka. 2018 – aisiais Barbaros ūkyje buvo 120 karvių, per parą ūkis pagamindavo 1,7 t pieno. Tačiau dabar bandoje liko tik 70 karvučių, nors galėjo būti jau pusantro šimto ar daugiau.
„Tikėjomės bandą didinti, bet teko mažinti. Lenkams pernai pardavėme 65 veislines telyčias, nes reikėjo atsiskaityti už degalus, kombinuotuosius pašarus, įvairius priedus“, – sakė ūkininkė.
Patikėkite, Barbara Novikova – ne bet kokia ūkininkė. Išsilavinusi, išmano verslo reikalus (baigusi Užsienio kalbų ir komercijos koledžą), imasi naujovių, domisi ir naudojasi veislininkystės specialistų patarimais. Jos laikoma holšteinizuotų Lietuvos juodmargių karvių banda yra ideali. Tą pripažįsta pienininkystės specialistai. Ir sąlygos užsiimti pienininkyste vidutiniam ūkiui yra idealios, bet kurioje ES šalyje ji galėtų sėkmingai ūkininkauti, užsidirbti ir duoti naudos pieno perdirbėjams, valstybei bei pieno produktų vartotojams. Galėtų, tačiau yra viena vienintelė priežastis – nesueina galai su galais. Ir ne todėl, kad ūkininkė nesugebėtų ūkininkauti.
„Daug kartų su vyru skaičiavome savikainą, sudarinėjom įvairius taupymo modelius, tačiau nėra iš ko taupyti. Jeigu atimi priedus iš galvijų, tai labai greitai pamatai, kad suprastėja jų sveikata, prastėja ir rezultatai“, – sakė Barbara.
Sąlygos ūkininkauti – idealios
Ir vis dėlto, Barbara save vadina optimiste. Jeigu ne ši savybė, ko gero šio pienininkystės ūkio jau nebūtų.
„Suprantu, kad ne ministras nustato pieno supirkimo kainas, tačiau ir ministerija, ir Vyriausybė gali daryti įtaką. Taip sakau todėl, kad kaimyninėje Lenkijoje pieno supirkimo kainos yra gerokai didesnės. Ir Latvijoje jos didesnės“, – svarstė Barbara.
Ūkininkė prisiminė Šalčininkų žemdirbių asociacijos veiklos 20 – mečio šventę 2018 – aisiais, kurios metu tuometinis žemės ūkio ministras Bronius Markauskas kalbėjo apie pieno gamybos perspektyvas, apie valstybės keliamą tikslą, kad ūkininkai didintų karvių skaičių, pieno gamybą, nes deramasi su Kinija ir artimiausiu metu atsivers itin plati šios ir kitų šalių rinkos, kuriose pieno produktų labai trūksta. Tačiau ministrai pasikeitė ir žodžiai netapo kūnu.
Apmaudu, nes sąlygos ūkininkauti Vaidagų kaime idealios – ūkis toli nuo taršių gamyklų, nuo judrių transporto magistralių, šalia nėra ir miestiečių sodybų, niekas nepriekaištautų dėl gyvulininkystei būdingų kvapų. Puikios, kas dvejus metus atsėjamos ganyklos, primilžis per laktaciją siekia 8 tūkst. kg itin kokybiško pieno, regis tik dirbk ir džiaukis. Bet negali džiaugtis ūkininkaudamas nuostolingai.
Ūkininkė nuo 2005 – ųjų pieną parduoda Eišiškėse įsikūrusiai kooperatinei bendrovei „Lietuviškas pienelis“ už kokybišką pieną temoka 21 ct/kg ir priduria 2-4 centus už itin kokybišką pieną. Mūsų žiniomis „Lietuviškas pienelis“ pieną parduoda „Rokiškio sūriui“.
Kokia pieno gamybos savikaina?
„Tai ir yra savikaina. Žinoma, mes neįskaičiuojame savo darbo. Kiek mums reikia? Reikia nors 5-6 ct/kg virš savikainos ir mes dirbtume“, – sakė B. Novikova.
Bandė prekiauti patys
Jeigu kas nors pamanys, kad Barbarai vertėtų pačiai užsiimti pieno perdirbimu, tai pavėlavote. Ji tuo užsiėmė. Pabandė. Tris metus turėjo pieno perdirbimo cechelį, o pieno produktus parduodavo Vilniuje, Šeškinės turgelyje. Perdirbdavo po 300 litrų pieno – tiek buvo leidžiama, o pieno primelždavo apie toną. Tačiau atėjo laikas daugiau dėmesio skirti augantiems vaikams. Samdyti darbuotojus neapsimokėjo.
„Manau, kad ūkininkas turi užsiimti tuo, ką geriausiai išmano – užsiimti pieno gamyba, o dirbti ūkyje ir gaminti produktus bei prekiauti turguje neįmanoma suspėti“, – prisiminė B. Novikova.
Pasak ūkininkės, užsiimti pieno perdirbimu įmanoma ūkyje turint iki 20 karvių. Be kita ko, B. Novikova ateityje bandytų imtis ekologinio pieno gamybos. Žinoma, jeigu ūkis išliks.
Palygino dešimtmečio kainas
Apie pienininkystės ūkio likvidavimą galvoja ir Šalčininkų rajono Dainavos seniūnijoje Liupkiškių kaime ūkininkaujantys Jan ir Jolanta Vanagevičiai, 157 ha ūkyje laikantys 80 karvių. 2014 – aisiais karvių banda buvo du kartus didesnė. Dar augino ir 30 avių.
Kas nutiko, Janai, kodėl taip drastiškai sumažinote karvių bandą?
„Ne tik dėl sausros. Nors ji, žinoma, irgi prisideda. Aš daug norėčiau pasakyti, bet esmė tokia – aš nebeišsilaikau. Pirmą kartą per savo gyvenimą, ūkininkaujant, aš ne tik nieko neuždirbu, bet dar ir esu priverstas parduoti gyvulius, kad padengčiau išlaidas“, – apibendrina Janas.
Priežastis – žemos pieno supirkimo kainos. Ūkininkas išsaugojo dokumentus, kuriuose pateikti 2007-2010 m. ūkio ekonominiai duomenys.
„Štai prieš 12 metų pieną parduodavau „Pieno žvaigždėms“ ir gaudavau 1,16 Lt/kg (0,336 EUR/kg), po to kaina už itin kokybišką pieną buvo išaugusi net iki 1,35 Lt/kg. Tačiau 2014 – aisiais man mokėjo jau tik 0,20 EUR/kg. 2016 – aisiais jau „Pienas LT“ ūkininkui mokėjo 0,19 EUR/kg, o neseniai įmonė pasiūlė pasirašyti naują sutartį, kurioje ūkininkas įsipareigotų pastoviai tiekti nustatytą pieno kiekį, o jo kaina siektų nuo 0,13 iki 0,17 EUR/kg. Negaliu pasirašyti tokios sutarties, pasirašyčiau sau nuosprendį“, – pasakoja J. Vanagevič.
Ką siūlo kiti supirkėjai?
„Kainos panašios, tarsi būtų susitarę. Galėčiau išsilaikyti gaudamas nors 30 ct/kg. Tai rodo skaičiavimai, kiek kas kainuoja. Be to, daug darbų atlieku savo jėgomis, šių darbų neįskaičiuoju“, – aiškina Jan.
Vis labiau trūksta lėšų galvijų veislininkystei, mažėja produktyvumas, o už vartų jau laukia kaimyninių ūkių gyvulius nupirkę gyvulių supirkėjai iš Lenkijos. Jeigu pieno supirkimo kainos nepasieks ūkių išgyvenimo lygio, vieną dieną supirkėjai karves išsiveš ir iš Jano bei Jolantos ūkio. Kam tai naudinga?
Komentaras
Klausimas valdininkams ir politikams
Kamal Zulfijev, Šalčininkų žemdirbių asociacijos pirmininkas
Mūsų aplankyti šeimos ūkiai dar neseniai buvo laikomi perspektyviais, jų savininkai tikėjosi gamybą plėsti, tačiau šįmet jų savininkų mintyse vyrauja svarstymai apie pasitraukimą iš pieno gamybos. Dar į blogesnę padėtį pateko ūkininkai, kurie gavo ES ir valstybės paramą ir turi vykdyti įsipareigojimus. Tačiau, kaip juos vykdyti, jeigu smogė sausros, o supirkėjai drastiškai sumažino pieno supirkimo kainas? O juk ūkininkai gali, sugeba ir nori dirbti, parduoti kokybišką pieną perdirbėjams, nori ir ateityje pirkti žemės ūkio techniką, trąšas, įvairiausius priedus pašarams, degalus, naudotis konsultantų patarimais, taigi suteikti galimybių uždirbti daugybei verslininkų, prekybininkų. Tačiau ši grandinė čia, Šalčininkų krašte, jau šįmet gali nutrūkti. Kam tai naudinga? Į šį klausimą turi atsakyti Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė, Seimas. Jie nenustato pieno supirkimo kainų, tačiau jie atsako už žemės ūkio politiką ir turi atsakyti, kodėl ji kitokia kaimyninėse šalyse, kur šeimos ūkiai gali dirbti pelningai ir būti naudingi valstybei.