„Bendravau tiek su ūkininkais, tiek su pardavėjais. Matome, kad draudimas įvežti kalio trąšas iš Baltarusijos bus ir dauguma prekybininkų planuoja iki vasaros, kiek įmanoma, papildyti atsargas. Ūkininkai šiuo metu šluoja trąšas. Vadybininkai sako, kad jas perka dabar taip aktyviai, kaip pavasarį, prasidėjus darbymečiui. Sunkiausia bus grūdininkams, nes daržininkas ir sodininkams savikainoje trąšos nėra pagrindinė dedamoji“, – dėlioja Vytautas Buivydas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas.
Ūkininkai kalba panašiai.
„Mažiau bersime trąšų, natūraliai įgyvendinsim žaliąjį kursą. Pernai jau mažinom azotinių trąšų naudojimą. Tiriame dirvas ir jei jose yra pakankamai azoto, jį taupome. Dabar yra du klausimai. Pirmas ar trąšų kaina pagrįsta ir kaip ji keisis. Antras – ar jų bus fiziškai kai prasidės sezonas, ar turėsime iš kur atsivežti“, – aiškina ūkininkas Alfredas Bardauskas, dirbantis virš tūkstančio hektarų ir prognozuoja, kad jei grūdų kainos išsilaikys tokios, kaip dabar, tai dirbti pelningai dar bus įmanoma. Azotinių trąšų kaina dabar apie 600 eurų, kviečių tona ateities sandoriuose apie 250. Kitas niuansas – teks daugiau skolintis, nes sumos, reikalingos ūkininkavimui, augs.
Kentės ir pienininkai
Jis pats nusipirko dalį trąšų – tiek, kiek reikia pirmam tręšimui, kad nereikėtų rizikuoti. Kitas pirks pavasarį tokia kaina, kokia bus, tačiau jau dabar planuoja mažinti jų kiekį.
Kalbant apie metus, A. Bardauskui jie buvo pelningi – pasisekė, nes kilo kainos ir grūdus pardavė ne per anksti, kai derlius buvo kur kas pigesnis.
„Mes dvejojam ir nežinome, ar yra pagrindo trąšoms pigti, ar ne. Iš kitos pusės neaišku, ar jų gamintojai fiziškai gali patiekti rinkai tiek produkcijos, kiek jos reikia, nes dalis fabrikų buvo prastovose. Kalbantis su dideliais ūkiais jie bijo, kaip toliau reikės dirbti ir kokios bus derliaus kainos, nes skaičiuojant pagal išankstinius sandorius, tai pagal tuos skaičius, kurie yra biržose, laikantis technologijų derliaus pelningai užauginti neįmanoma“, – analizuoja Rimas Norvilas, „Lytagros“ komercijos direktorius, ir spėja, kad šiemet javų kulsime mažiau, nes tręšime mažiau,
Pasak R. Norvilo, dalis ūkių rizikuos ir naudos azotinių trąšų kaip įprasta bei tikėsis, kad grūdai pabrangs. Kitas niuansas – tai persiduoda į visą grandinę. Pavyzdžiui, brangsta gyvulių pašarui naudojamos rapsų išspaudos ir tai kelia pieno savikainą. Gyvulininkystės ūkiai taip pat sutrikę.
„Dabar žemdirbiai gyvena nežinomybėje. Kalbant apie technikos pardavėjus, paskutiniu metu matome vis didesnę tiksliajai žemdirbystei skirtos technikos paklausą. Kelio atgal nebėra“, – nuotaikas apibūdina R. Norvilas.
Mokėsim tarpininkams
V. Buivydas įvardina ir kodėl tie, kas turi kokį eurą sąskaitoje, veržiasi įsigyti trąšų – jų sandėliuose yra draugiškesne kaina nei, kaip prognozuojama, bus po pusės metų. Kalbant apie kalio trąšas, didžiausi jų tiekėjai Rusija, Baltarusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Nedidelių tiekėjų yra Vokietijoje ir jau dabar matoma, kad prelybininkai organizuoja kelius „įsivežti produkciją per kitą pusę“. Iš Skandinavijos gali keliauti rusiškos ar baltarusiškos trąšos, nes importas iš JAV dar brangesnis.
„Neturime pasirinkimo, nes šių žaliavų kalio trąšoms gaminti kitur pasaulyje tiesiog nėra“, – dėsto V. Buivydas ir pabrėžia, kad tuo žemdirbių vargai nesibaigia. Kartais brangsta ir azotinės trąšos, kurioms gaminti reikia didžiulių energetinių išteklių. Jei anksčiau buvo įprasta, kad už toną kviečių buvo galima įsigyti toną „salietros“, tai dabar tona azotinių trąšų jau kainuoja tris tonas grūdų ir aišku, kad trąšų bus naudojama kur kas mažiau nei pernai. Derlius mažės. Be to, dabar perkamos trąšos kito grūdų derliaus sąskaita. Jei grūdai nebrangs, o trąšos brangs, daug ūkininkų susidurs su finansinėmis bėdomis ir mes tapsime nekonkurencingi su Rusija, kur plotai milžiniški ir sąnaudos kur kas mažesnės.
„Sodininkams ir daržininkams tai bus mažiau skausminga, tačiau sąnaudos vis tiek didės ir produkcija brangs“, – dėlioja V. Buivydas.
Dalis pardavė per anksti
A. Bardauskas sako, kad kalbant apie kalio trąšas, mes dažnai perkame mišinius, kurie importuojami ne tik iš Rusijos ar Baltarusijos, bet ir Ukrainos, kitų šalių. Be to, jų kainos pakilo ne dėl to, kad augo energetinių išteklių kaina, o dėl grūdų brangimo. Šį kartą prekybininkai nepražiopsojo šio augimo, kaip nutiko 2008 m., kai žemdirbiai puikiai uždirbo iš staiga šokusių javų kainų, o trąšos ir augalų apsaugos priemonės brango tik po metų. Tada daug kas pateko į bėdą, nes kitais metais kviečiai pigo, o trąšos brango.
„Bandysim skaičiuoti, kaip savikainą keičia brangstančios trąšos ir energetiniai ištekliai. Kiek įmanoma, stengiuosi kuo daugiau išteklių pirkti senomis kainomis. Tą daro dauguma mano pažįstamų. Problema tik tiems, kurie grūdus pardavė pagal išankstines sutartis, kurias sudarė pernai žiemą. Ten kainos kur kas mažesnės nei dabar“, – dėlioja Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas ir sako, kad vieną dieną rapsų tona buvo pabrangusi iki 770 eurų, kviečių viršijo 300. Pagal išankstines sutartis už kviečius mokėjo 180 eurų. Jis pats savo ūkio javų dar nepardavė ir laukia dar geresnių laikų.
„Technologijos, kurias dabar naudojame, ir taip pakankamai išmanios. Trąšų ir chemikalų naudojimą esame pakankamai sumažinę. Į tai daugelis ūkių investavo“, – aiškina P. Puskunigis ir sako, kad kol kas politika tokia, kad lietuvius nori paversti ne gamintojais, bet vartotojais.
A. Bardauskas mano kitaip ir tikina, kad kalbant apie išmanią žemdirbystę yra daug niuansų. Pavyzdžiui, norint gerai reguliuoti trąšų įterpimą reikia grynų kalio ar kitų trąšų. Su mišiniais, kuriems pritaikytas technikos parkas, nieko gero nebus.
„Neužtenka nusipirkti kompiuteriuką ir problemos bus išspręstos. Sąnaudų daug, nebūtinai tai atsiperka. Tačiau trąšų kiekį mažinti galima jei dirvos tyrimai parodo, kad tiek, kiek planuota jų nereikia. Iš kitos pusės, mažiau priedų, mažesnis derlius ir tuo pačiu jis brangesnis“, – sako A. Bardauskas.