Be to, atnaujinti sodus pagal naujausias ypatingai intensyvias technologijas sunkiai pakeliama našta net didiesiems.
Neliko vietinių veislių
„Desertinių obuolių kol kas niekas neperka. Konkuruojam su lenkų kainomis. Prekybos centrai perka iš ten, nes ten pigiau. Mes tokiomis kainomis auginti nesugebame“, – atviras Jonas Janišius, „Ažuožerių sodų“ vadovas.
J. Janišius sako, kad mūsų senosios veislės, kurios dominuoja iš sovietmečio paveldėtuose soduose, ne tokios produktyvios, savikaina aukštesnė nei produktyvių šiuolaikinių. Be to, Lenkijoje vegetacija pora savaičių ankstesnė, obuoliai didesni. Jis skaičiuoja, kad mums užtektų 5-6 savo veislių, kurios būtų pritaikytos mūsų klimatui ir būtų bent panašaus produktyvumo kaip olandiškos, tačiau realiai šio darbo niekas nebedirba.
„Vežėme olandiškas veisles, tačiau mes gyvename Šiaurės zonoje, o ėmėmės Pietų šalių augalų. Dabar turime pasekmes. Pas juos nebūna tokių šalnų. Šiuo metu mėginame pritaikyti sau Kanados obuolių veisles, kurios atsparios iššalimui, tačiau tam, kad persodinti vieną hektarą reikia investuoti iki 50 tūkst. eurų, tai nepakeliama“, – dėlioja J. Janišius.
Džiaugtis neturi kuo
„Sezonas prastas, nors mes ir galime pasidžiaugti, kad turime daugiau obuolių nei kiti sodai. Visgi skinsime mažiau nei 30 proc. įprastinio mūsų derliaus. Aukštesnė kaina nekompensuos patirtų nuostolių.
Gamta buvo nenuspėjama. Iš pradžių šalnos, o vėliau sausra. Mums labai stipriai smogė ir padidėjęs minimalus darbo užmokestis. Sezono metu pas mus papildomai dirba virš 100 žmonių. Krituolių kainos tokios, kad jų rinkti nebeapsimoka. Už kilogramą svyruoja 11-12 ct. Obuolys prilygintas bulvei“, – dėlioja Vaidas Stanaitis, „Luksnėnų sodų“ vadovas.
Desertinių obuolių kilogramas didmena apie 65 centai.
Jis sako, kad tikisi valstybės pagalbos, nes sodininkų nėra daug, nors ir supranta, kad ir kituose sektoriuose yra problemų. Tuo labiau, kad sodininkus bėdos kamuoja nebe pirmus metus, įdarbina daug žmonių. Pasak V. Stanaičio, draudimo nuo šalnų nėra, o jei jis būtų, kaina būtų nepakeliama, nes šalnos jau tapo taisykle. „Luksnėnų sodai“ valdo 200 ha sodų, iš jų 60 ha ekologiškų. Iš jų 70 ha intensyvus sodas. Iš kurios skinamas pagrindinis derlius.
„VH Lietuva“ vadovas Martynas Rusteika taip pat patvirtino, kad draudimo nuo šalnų sodininkams nėra ir jis neplanuojamas.
Išeitis perdirbimas
Pasak V. Stanaičio, intensyvus sodas kai iš hektaro skinama nuo 1500 iki 3000 medžių. Tai ne lietuvių technologijos – jos perimamos iš Lenkijos, Nyderlandų, Vokietijos.
„Mes nukopijavome olandiško modelio sodą, kai vienas medelis formuojamas su penkiomis viršūnėmis ir jie auga tarsi gyvatvorė. Iš tokio sodo galima skinti 30-40 tonų obuolių. Mums normalūs metai būtų jei skintume apie 1500 t obuolių. Šiemet gerai jei bus 300 t“, – dėsto V. Stanaitis ir prognozuoja, kad be paskolų iki kito derliaus nepragyvens. Jų reikia ir tam, kad išlaikytų 20 žmonių, kurie dirba ištisus metus. Dar nuo lapkričio iki kovo dirba 15 žmonių. Skynimo metu bus dar apie 80.
Išsigelbėjimas būtų perdirbimas. Nors įsigijo sulčių presą, tačiau reikia patalpų ir papildomos įrangos. Galbūt per rugsėjį pavyks išjudėti ir nereikės po 10 ct pardavinėti krituolių, o spausti sultis ir parduoti. Turimo preso našumas apie 80 proc. sulčių iš kilogramo. Su šia įranga krituolių kainą galima padvigubinti. Perdirbus visą obuolį galima iš jo uždirbti tris kartus daugiau.
Nauja tendencija
Kita problema – dalį mūsų derliaus sudėtinga parduoti. Senų veislių obuolių, pavyzdžiui, „Auksio“ vartotojai nebenori. Be to, jos labai netransportabilios – skinant lieka įspaudimai nuo pirštų, gražiai nenusispalvina.
„Vartotojai perka akimis. Vaisiai turi būti ne tik skanūs, bet ir gražūs. Dalį tenka atiduoti perdirbimui, nes jie tiesiog neturi prekinės išvaizdos, nors maistine prasme jie niekuo ne prastesni už naujų veislių. Tas pats ir Lenkijoje bei Vokietijoje“, – dėsto V. Stanaitis.
Sodo vadovas sako, kad lenkai tai Europos kinai ir jie stebina savo darbštumu ir verslumu. Jie sėkmingai diegia technologijas, kurios anksčiau buvo taikomos tik Nyderlanduose ir dabar jų sodus lenkia. Tačiau pas juos problema ta, kad derliai didžiuliai, o užsidarius Rusijos rinkai jų nėra kur parduoti ir tik mažindami kainą sugeba konkuruoti. Aukso amžiaus jau nebėra.
„Nors skirtumas tik keli laipsniai, tačiau jie gali auginti derlingesnes veisles nei mes ir tai duoda konkurencinį pranašumą prieš mus. Tai, ką mums rekomendavo lenkai kaip pačias produktyviausias, iš 5 išgyveno tik viena“, – sako V. Stanaitis.
