Seimo Ekonomikos reikalų komiteto posėdyje „Achema“ pateikė statistiką. Karbamido tona šiandien kainuoja 1100-1200 eurų už tonų, tačiau jis praktiškai neperkamas. Skystų azotinių trąšų taip pat neperka. Kovą Lietuvoje jų įprastai buvo parduodama 50 tūkst. t, o dabar tik 5 tūkst. t.
„Achemos“ atstovai įvardino pagrindinę bėdą, kodėl negali dirbti pilna jėga – pirkėjai nenori tiek mokėti ir viliasi, kad kainos kris. Dėl žaliavų iš sankcionuojamų šalių problemos nėra. Jų pakanka, tačiau tai brangiau nei vežtis iš Rusijos. Baltijos šalių rinkoje bendrovė parduoda apie trečdalį produkcijos. Ukrainoje parduodavo 100 tūkst. t. Problema, kad nebegalima vežti per Lenkiją, kur kita geležinkelio vėžė. Transportavimas per Baltarusiją nebeįmanomas.
Įmonė neslepia, kad norėtų ir paramos, bet ne sau, o ūkininkams.
„Pagalba būtų gerai, nes matome, jog smulkieji ūkininkai trąšų tiesiog nepirks ir derlius bus prastas. O maisto produktų kainos labai smarkiai kils. Trąšos biržinė prekė ir vienintelis protingas sprendimas remti ūkininkus, kad jie augintų maistą“, – siūlė Gintaras Balčiūnas, „Achemos“ valdybos narys.
Laidoje „Delfi tema“ su žemės ūkio ministru Pauliumi Astrausku ir premjerės patarėju Ignu Jankauskus kalbėjomės, koks kelias šiandien ūkininkui gali būti pelningiausias – auginti labai daug, ar taupyti ir tenkintis mažesniu derliumi.
„Mums nereikia siekti pačio didžiausio derlingumo, geriau siekti didžiausio pelno. Būtent apie tai reikia kalbėti. Dabar matome, kad rinkos labai išsibalansavusios, trūkinėja tiekimo grandinės. Trąšos pabrango 3-4 kartu, o žemės ūkis vienas iš rizikingiausių veiklų. Reikia labai tiksliai skaičiuoti savo investicijas“, – dėlioja P. Astrauskas.
Viceministras pateikia ir skaičius. Šiandien 5 t kviečių iš hektaro pagal pajamas tas pats, kas prieš 2-3 metus 10 tonų iš hektaro. 4-5 t pasiekiamos gana lengvai, o kiekviena tona virš šio kiekio savikainą didina labai sparčiai.
„Sudėtinga pasakyti, kokia vidutinė investicija hektarui. Jei tai beariminė žemdirbystė, sąnaudos mažesnės nei tradicinės, kai kiekvienam hektarui tekdavo investuoti 700-800 eurų. Šiemet, nekeičiant technologijų, tai 1500 eurų“, – skaičiuoja P. Astrauskas.
Einant šiuo keliu, kai grūdų kainos virš 300 eurų, pelnas iš hektaro būtų apie 300 eurų. Trąšos ir pesticidai tai iki 40 proc. sąnaudų. Problema, kad rinkoje, pasak viceministro, šių produktų gali tiesiog nebūti.
I. Jankauskas laikosi kitokios pozicijos – jo nuomone reikia auginti kiek galima daugiau.
„Ūkininkai ieško optimalaus rezultato – naudoja išmanias technologijas, tiria dirvožemį. Geriausia strategija ta, kurios laikomasi ne vienerius metus ir ūkininkas žino, kad tai veikia jo laukuose. Blaškytis neverta. Dauguma nuosekliai ir dirba. Gali riboti tik apyvartinių lėšų trūkumas, bet čia galės padėti rengiamas lengvatinių paskolų fondas“, – apie tai, kad mažinti investicijų nereikia pasakoja I. Jankauskas.
P. Astrauskas viliasi, kad trąšos visgi pigs. „Normali“ kaina būtų 600-700 eurų už azotinių trąšų toną.
I. Jankauskas pabrėžia, kad ne viską galime nuspręsti pinigais. Dingus Rusijos ir Ukrainos kviečių eksportui, mes pasauliui tampame svarbūs, kaip maisto tiekėjai, nes apsirūpinimas maistu tampa labai svarbiu faktoriumi, nes kai kurioms šalims gresia badas.
Kol kas sunku nuspėti ir kas bus su smulkiais ūkininkais, kurie negali įpirkti trąšų.
„Smulkūs ūkininkai, ypatingai tie, kurie ne PVM mokėtoja ir negali įpirkti trąšų, ūkininkaus kaip natūriniame ūkyje. Perspektyviau ekologiniams ūkiams, kurie resursų reikia mažiau. Manau, kad visi jie gyvens kur kas geriau, nes pabrangęs grūdai atneša daugiau pajamų, o į gamybą jie investuodavo nedaug“, – prognozuoja P. Astrauskas.
Su juo nesutinka I. Jankauskas, sakantis, kad vienus metus, atlikus dirvožemio tyrimus, galima pralaukti ir galbūt derliaus nuostoliai nebus gigantiški. Tačiau kitais metais nualintai dirvai reikės tą kompensuoti, nes žemės negalima „palikti be maisto“.
Pašnekovai tikisi, kad smulkieji ūkiai išgyvens, nes tai ne pirma krizė ir jie sugeba prisitaikyti. Kur kas sunkiau gyvulininkystei.
„Visame pasaulyje išaugo žaliavų kainos ir jų trūksta. Kai kurios žaliavos brango 2 ir daugiau kartų. Ieškome įvairių paramos formų. Net jei remsime gamybą padėdami įsigyti trąšas, apyvartinėmis lėšomis, tačiau grūdų kainos negalėsime sumažinti ir atskiriems sektoriams iškyla rimta rizika. Tuo labiau neaišku, kiek laiko reikės šios pagalbos“, – dėlioja P. Astrauskas.