ŽŪM teigimu, Vyriausybė turėtų pritarti įstatymo projektui ir juo siekiamiems tikslams, susijusiems su žalio pieno pirkėjų ir pardavėjų interesų pusiausvyros siekimu ir didelę galią rinkoje turinčių pieno perdirbimo įmonių galios apribojimu.
Tačiau ministerija siūlo, kad įstatymo nuostatos būtų netaikomos pieno prekybai tarp pieno perdirbimo įmonių, be to, siūloma atsisakyti žalio pieno pardavėjų grupavimo pagal parduodamo pieno kiekį, o juos grupuoti pagal pieno pristatymo būdą – pienas pristatomas į supirkimo punktą, paimamas tiesiogiai iš ūkio, pristatomas tiesiogiai į perdirbimo įmonę ir taip nustatyti supirkimo kainą.
ŽŪM teigimu, į kainą turi įeiti visos išlaidos, susijusios su sutarto kiekio tiekimu – derantis dėl kainos, turi būti įvertintos supirkimo bei pristatymo pirkėjui išlaidos. Taip pat siūloma nustatyti, kad priemokų ir priedų dydžiai turi būti nurodyti sutartyje ir sudaryti ne daugiau kaip 20 proc. supirkimo kainos.
Be to, pieno pirkėjas, norėdamas pieno kainą mažinti daugiau negu 5 proc. punktais nei nustatyta sutartyje, privalėtų pagrįsti šios kainos mažinimą. Šiuo metu nuostata taikoma, kai kaina mažinama 3 punktais.
Lietuvos pieno perdirbimo bendrovės ne kartą sakė nepritariančios siūlomai pieno supirkimo tvarkai – jų teigimu, įstatymo projekto nuostatos varžo galimybę laisvai derėtis, pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus.
Konstitucinis Teismas šiemet vasarį paskelbė, jog pieno supirkimo tvarką reglamentuojantis įstatymas 2015 metų birželį Seime buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, todėl prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams. Teismas buvo nurodęs pažeidimą ištaisyti iki liepos 1-osios.
Teismas taip pat nusprendė, jog pats reguliavimas Konstitucijai neprieštarauja.