Nors pirmaisiais metais jie padarė galybę klaidų, šiandien Kvedarai džiaugiasi daugiau nei 90 hektarų šaltalankių plantacijomis ir neketina sustoti.
Verslo pradžia buvo labai sunki
D. Kvedaraitė šaltalankius pradėjo auginti prieš 11 metų, tačiau prisipažino, kad pati pradžia buvo labai sunki. „Pasikonsultavome su tais, kurie jau buvo pradėję Lietuvoje šaltalankius auginti. Mums pasakė, kad nieko daryti nereikia, šaltalankiai patys auga, tereikia pasodinti. O pasirodė, kad yra visai priešingai. Pirmaisiais metais augalams priežiūros reikia labai daug“, - sakė D. Kvedaraitė.
Moteris pasakojo, kad pirmuosius laukus, 27 hektarus žemės apsodino, kaip vėliau paaiškėjo, labai prastais sodinukais. Žemė buvo neparuošta, šaltalankių prigijo tik apie dešimt procentų.
„Tuo metu padarėme viską, ko nebuvo galima daryti. Pirmuosius laukus jau atsodinome penkis ar šešis kartus, o tą padaryti nelengva: visos eilės išdirbti negali, su kastuvu turi sukasti, o kai žemė neparuošta, piktžolės auga, baisu“, - dabar su šypsena pirmąsias savo klaidas šaltalankių auginimo versle prisiminė Daiva.
Pasak D. Kvedaraitės, šaltalankis yra kultūrinės veislės, jeigu jį užgoš žolės, jis išnyks. Todėl pirmieji treji metai būna labai sunkūs, reikalaujantys daug priežiūros. Tik vėliau, šaltalankiui jau subrendu, belieka tik šienavimas. Kaip ir kiekvienas verslas, šaltalankių auginimas turi savo specifiką.
Derlių nuimti sunku
Šaltalankių derlius pradedamas imti maždaug trečiais, ketvirtais metais. Derlius imamas karpant šakeles, nes šaltalankio uogas nuskinti yra labai sunku. Jos yra tvirtai prisikabinusios prie šakelių ir, jeigu yra prinokę, subliūkšta.
„Šaltalankių derlius nuimamas karpant šakeles. Visos šakelės yra nukerpamos rankiniu būdu. Tuomet jos yra dedamos į šaldytuvus, o kai jau būna sušalę, uogos labai lengvai nusipurto, atsiskiria, išpučiami lapeliai, išvalomos visos šiukšlės, paruošiama švari, graži uoga“, - pasakojo D. Kvedaraitė.
Pasak jos, šaltalankių derlius imamas nuo rugpjūčio pirmųjų dienų iki rugsėjo pabaigos, priklausomai nuo šaltalankio veislės ir kurioje vietovėje jis auga, ar Pietų Lietuvoje, ar Žemaitijoje.
Šaltalankių sodinukus daugina patys
Pirmuosius sodinukus D. Kvedaraitė įsigijo Lietuvoje, tačiau jie buvo labai prasti, laukinės, o ne kultūrinės veislės. Laukiniai šaltalankiai yra spygliuotesni, lapija didesnė, uogos smulkesnės. Tik vėliau paaiškėjo, kad dauguma sodinukų pasitaikė vyriški.
„Šaltalankių sodinukai gali būti ir vyriški, ir moteriški. Koks skirtumas? Vyriški šaltalankiai nedera, tačiau jeigu nebus vyriškų, nederės ir moteriški. Kad šaltalankių sodinukai vestų uogas, jie turi būti pasodinti taip: vienas „vyras“, septynios „moterys““, - sakė D. Kvedaraitė.
Pirmuosius 27 hektarus užsodinusi netinkamais sodinukais D. Kvedaraitė teigė, kad patirties jau įgijo daug, todėl šiuo metu juos daugina ir augina savo ūkyje. Jauni sodinukai sodinami šiltnamyje, kur nuolat prižiūrimi ir laistomi, kiek vėliau jie perkeliami į lauką, kad prisitaikytų prie oro temperatūros kaitos ir, jau paūgėję ir sustiprėję, persodinami į šaltalankių laukus.
Šiuo metu Kvedarų ūkis siekia per 90 hektarų.
Šaltalankių ūkį nuolat plečia
Moteris teigė, kad dar nebuvo tokių metų, kad šaltalankių uogos nebūtų paklausios, tačiau ji prisipažino, jog iš šaltalankių auginimo pelno kol kas negauna, nes visas lėšas investuoja į ūkio plėtrą. O veikti tikrai yra ką. Įsigijus naują žemės plotą, jį reikia sutvarkyti, paruošti.
„Žemės yra labai apleistos, kuriose 20-25 metus niekas nieko nedarė. Tai krūmynai, šabakštynai, kuriuos reikia išrauti, išplėšti. Kad žemė būtų tinkama sodinukams sodinti, ją paruošti užtrunka apie porą, trejetą metų“, - sakė D. Kvedaraitė.
Nemažai lėšų kainuoja tiek reikalingos technikos žemei paruošti nuoma, tiek specialios įrangos šaltalankių verslui plėtoti. Paskutinis didelis pirkinys Kvedarų ūkyje – šaldytuvas šaltalankių tik nukirptoms šakelėms su uogomis sušaldyti.
Šaltalankius ypač vertina užsienio šalys
Didžioji dalis Lietuvoje užaugintų šaltalankių iškeliauja į Vokietiją, Švediją, Suomiją, Norvegiją. „Žinau, kad yra estų šaltalankių augintojai, kurie derlių siuntė net į Japoniją. Šaltalankių uogų paklausa labai auga ir Lietuvoje. Jais domisi saldainių fabrikai, vaisių, daržovių perdirbėjai“, - sakė D. Kvedaraitė.
Anot jos, Lietuvoje šiuo metu yra 2500 tūkstančių hektarų šaltalankių, tačiau konkurencija visai nejaučiama, nes uogų poreikis – labai didelis.
D. Kvedaraitė teigė, kad būtų tik geriau, jeigu šaltalankių augintojų Lietuvoje atsirastų dar daugiau. Tuomet susivienijus potencialiam supirkėjui būtų galima pasiūlyti ženkliai didesnį kiekį uogų. „Kai siūlai daugiau, tu esi įdomesnis, ir kainą kitą gali gauti“, - teigė moteris.
Paklausta, ar ryžtųsi dar kartą pradėti auginti šaltalankius, Daiva prisipažino, kad negalėtų užtikrintai pasakyti taip.
Moteris sakė galvojusi, kad viskas bus daug lengviau. „Aišku, jeigu viską būtume pradėję teisingai, būtų buvę geriau. Bet jeigu kas nors paklaustų, ar verta, tai sakyčiau, kad taip“, - sakė D. Kvedaraitė.