Žinant, kad daugumos pirkėjų sunkmečio nustekentos piniginės vis dar nėra itin plačios, kyla klausimas: ar lietuviškas braškes tikrai verta rinktis ne vien dėl patriotinių paskatų.
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas Nobertas Uselis sako, kad šiemet Lietuvoje braškių derlius bus gerokai mažesnis nei praėjusiais metais.
Uogienojai peržiemojo gerai, bet kovą daug kur jau visai nebuvo sniego ir laikėsi 18 laipsnių šaltis. Tad pašalę kereliai iškėlė ne penkis žiedynus kaip sveiki, bet vos 1-2. Kai kur braškynus nuniokojo ir pastarosiomis savaitėmis praūžusios liūtys.
Pačios pirmosios braškės, pašnekovo žodžiais, brangios buvo neatsitiktinai, nes jos auginamos po priedangomis, kurios reikalauja didelių finansinių investicijų bei rankų darbo.
„Vien uždengus lysves agroplėvele ir šią prispaudus akmenėliais, derliaus labai nepaankstinsi. Tam reikia įrengti „tuneliukus“ su metaliniais lankais, aptrauktais polietileno plėvele. Augalus reikia atidengti žydėjimo metu, uždenginėti esant šalnoms. Lietuvoje jau yra ūkininkų, braškes auginančių netgi moderniuose šiltnamiuose. Mūsų žmonėms ir medžiagos, ir augalų apsaugos priemonės kainuoja brangiau nei kaimynams lenkams dėl galiojančio didesnio PVM tarifo. O tai ir padidina derliaus savikainą“, - neabejoja N. Uselis.
Anot jo, į Lietuvą įvežamos braškės iš tų kaimyninės Lenkijos regionų, kuriuose priedangų augalams nereikia dėl palankesnių klimato sąlygų, nes ir Lenkijoje po priedangomis auginamos braškės yra brangios, o tokių perpardavinėti neapsimokėtų.
Mokslininko pastebėjimu, pastaraisiais metais mūsų augintojams labai išaugo ir darbo jėgos kaštai. O rankų darbo uogininkystės ūkiuose labai daug. Anksčiau sezono metu skinti uogų dažnas ūkininkas galėdavo pasikviesti ir kaimynų vaikus, bet dabar darbuotojų samdą reglamentuojanti teisinė bazė yra labai sugriežtinta, todėl epizodinių talkininkų ūkiuose beveik nelikę.
„Rimtai dirbantys ūkininkai tikrai nenori rizikuoti ir turėti nelegalių darbuotojų. O mokesčiai valstybei bei algos už uogynų priežiūrą ir uogų skynimą taip pat „augina“ savikainą“, - įsitikinęs pašnekovas, neabejojantis, kad lietuviška uoga yra ir sveikesnė, ir skanesnė.
Mokslininko teigimu, nesąžiningai augintos, nesilaikant purškimo ir tręšimo terminų, neleistinu laiku chemikalais apdorotos braškės yra didžiulis rizikos veiksnys žmogaus sveikatai.
„Palyginti su kaimynine Lenkija, Lietuvoje braškės mažiau tręšiamos ir purškiamos nuo ligų bei kenkėjų dėl dviejų priežasčių – nėra tokios tradicijos ir chemikalai yra brangūs. Lenkijoje jų pasirinkimas gerokai didesnis. Be to, braškynų kaimyninėje šalyje daug, jie dideli, todėl augintojai neturi erdvės sėjomainai. Dėl to ir ligų braškynuose daugiau“, - tikina N. Uselis, neatmetantis tikimybės, kad svetur prieš ilgą kelionę lapų puviniui gydyti skirtais fungicidais gali būti nupurškiamos ir jau suskintos uogos.
„Lietuvos augintojams daryti tokias aferas visiškai nėra tikslo, nes jie uogas skina arba pardavimo dieną, arba iš vakaro. Prekybos vieta nuo uogynų nutolusi daugių daugiausiai 50 km. Taigi lietuviškos uogos ne tik šviežios, bet ir sunokintos ant krūmelių, nes priskynęs žalių neparduosi. O ant augalo sunokę vaisiai yra ir skanesni, ir kvapesni, ir aukštesnės maistinės kokybės. Vežami iš svetur jie sirpsta pakeliui“, - aiškina pašnekovas.
Jo pastebėjimu, pastaraisiais metais gerokai ūgtelėjo Lietuvos braškių augintojų žinios bei savimonė. Per aštuonerius metus, kai pradėti rinkti duomenys, bendras braškių plotas pamažėjo, šiuo metu jų auginama apie 400 ha (vidutinis ūkis 2-5 ha), tačiau šiame versle praktiškai nebeliko siekiančiųjų greito pelno. Žemdirbiai supranta, kad auginti braškes sunku, kad reikia ir investicijų, ir žinių. Tačiau yra ir rezultatas – lietuviškas braškes jau noriai perka Estija bei Suomija.
„Mūsų augintojai stengiasi ne epizodiškai iššokti į rinką su keliomis tonomis vienos veislės braškių, bet prekiauti visą sezoną. Taip siekiama įgyti nuolatinių klientų ratą. Suprantama, tokiu atveju ūkininkas ir uždirba daugiau, ir įgyja pirkėjo pasitikėjimą. Pirkti įvežtines uogas ar iš atsitiktinio pardavėjo, tebūnie ir teigiančio, kad „augino kaip sau“, visada yra daugiau rizikos negu perkant iš savo gerą vardą vertinančio profesionalaus augintojo“, - įsitikinęs N. Uselis.
Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjo žodžiams pritaria ir patyręs braškių augintojas, Panevėžio r. ūkininkas Aleksas Speičys. Anot jo, auginti braškes nėra lengva, nes augintojas geriausiai mokosi iš savų klaidų, skaičiuodamas patirtus nuostolius. Bet savo kainą turi ne tik patirtis, bet ir finansinės investicijos. Siekiant paankstinti uogų nokimą, dalis braškyno dengiama agroplėvele ir auginama „tuneliukuose“.
A. Speičio teigimu, svarbu uogas mokėti ne tik išauginti, bet ir parduoti, t.y. pačiam ūkininkui organizuoti prekybą taip, kad būtų galima išsiversti be perpardavinėtojų paslaugų.
Šiemet iš 1 ha ploto derlių skinantis ūkininkas teigia, kad kaimynai lenkai taip pat moka užauginti labai gerų ir labai skanių uogų. Bet tokias ir jie parduoda brangiai.
„Nereikėtų menkinti Lenkijos ūkininkų, nes tikrąjį lenkiškų braškių įvaizdį gadina ne jie, bet mūsų vežėjai, kaimyninėje šalyje ieškantys prastesnių, bet pigesnių uogų. Dėl to tuo metu, kai lietuviškos uogos Panevėžyje kainavo 16 Lt/kg, lenkiškos buvo siūlomos po 6 Lt/kg“, - pastebi pašnekovas.
Dalydamasis darbo patirtimi A. Speičys sako, kad gali pirkti pačius brangiausius daigus, brangiausias apsaugos priemones, bet pražiopsosi, laiku vieno ar kito darbo neatliksi, ir derliaus nebus, nes braškių priežiūra – imlus ir didelio dėmesio reikalaujantis verslas.
„Šiemet Dievulis žemę gerai laistė, tad laistymo sistemos panaudoti nereikėjo. Bet iš tikrųjų tai didelė investicija. Didžiąją išlaidų dalį sudaro artezinių gręžinių įrengimas. Vieno jų kaina 30-50 tūkst. Lt. O paprastai reikia kelių tokių gręžinių. Dar apie 10-15 tūkst. Lt atsieina vandens siurblinė, dar keli tūkstančiai – vamzdelių dirvoje paklojimas. Elektros sąnaudų, tiesą sakant, neskaičiuoju, jeigu laistymas padvigubina ar net patrigubina derlių“, - kalba ūkininkas. Tačiau pradedantiesiems augintojams jis iš karto daug investuoti nepataria. Anot jo, pradėti reikėtų nuo mažo ploto ir įgyti įgūdžių ne tik auginti, bet ir sėkmingai parduoti.
„Pernai kai kurie kolegos, auginantys braškes 5-10 aruose, sakė, kad plotą „konvertavus“ į hektarą šiam tektų 20-30 t derliaus. Tiesą sakant, stambiam augintojui toks derlius – svajonė“, - su šypsena kalba A. Speičys.
Ūkininkas neslepia, kad pirkėjai neretai teiraujasi, „ar uogos nepurkštos, ar savo šeimai neturintis atskirų lysvių?“ „Galiu patikinti, kad pirmoji braškių ragautoja yra mano anūkė. Vietinis augintojas savo pirkėją galėtų apgauti vieną kartą. Kitas dalykas – įvairaus plauko braškių perpardavinėtojai. Kas pasakys, kas ir kuo jų prekę „pašventino?“ – retoriškai klausia patyręs braškių augintojas.
„Ūkininko patarėjo“ kalbintas Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas, valstybinis veterinarijos inspektorius Pertas Tarvydas teigia, kad situacija braškių pardavimo vietose, kaip ir kasmet, taip ir šiemet yra kontroliuojama.
Nors sezonas tik įsibėgėja, vien pirmą turgaviečių patikros dieną buvo patikrinta 770 kg lietuviškų, 660 kg lenkiškų, 30 kg ispaniškų uogų. Visos jos vizualiai atitiko reikalavimus, buvo tinkamai paženklintos, pardavėjai turėjo užpildytas deklaracijas apie pesticidų naudojimą. Įvežtinių uogų didmeninės prekybos vietose taip pat vykdoma stebėsena, atliekami mėginių laboratoriniai tyrimai.
„Braškių rinkoje naujokų praktiškai nėra. Tiek vietos augintojai, tiek didmenininkai žino nusistovėjusią tvarką bei tai, kad bet kuriuo metu gali būti patikrinti. Todėl patarčiau vienintelį dalyką – nepirkti braškių nesankcionuotose vietose iš atsitiktinių asmenų“, - įspėja P. Tarvydas.