Bendrovė, norėdami išlikti, buvo priversta statyti žuvies perdirbimo cechą – įsisiūbavus gyvūnų gerovės gynėjų veiklai prekybos tinklai vienas po kito atsisakė akvariumų, kuriuose buvo parduodamos gyvos žuvys. Iki šiol tai buvo pagrindinis realizacijos kanalas.
Kaip pasakoja, tvenkiniai sukurti kaip kompensacija gamtai, kuri buvo padaryta statant Ignalinos atominę elektrinę. Jų specifika ta, kad vandens telkiniai ne kasti, o suformuoti pylimais. Ūkį statė dešimt metų. Teko iškelti keletą gyventojų. Dabar čia per metus išauginama iki 700 t žuvies.
„Mūsų ūkis pritaikytas karpiams. Dalis tvenkinių buvo suformuoti peledei – lašišiniai žuviai, kuri Lietuvoje natūraliai negyvena. Tačiau kai užsiveisė kormoranai, kurie maitinasi žuvimi, ją auginti praktiškai nėra jokių perspektyvių. Be to, atšilus klimatui lašišinėms žuvims per šiltas vanduo, o peledė laikosi vandens paviršiuje“, – aiškina Edita Brukštuvienė, „Birvėtos tvenkinių“ direktorė.
Karpis auginamas tris metus. Pirmais metais pasiekia 25 gr, pagaunamas ir vežamas žiemoti.
„Per daug žuvų hektare neužauginsi, nes skurs, Auginsi per mažai, veikla bus nuostolinga. Jei karvę ar ožką gali stebėti, tai karpio nematyti“, – specifiką aiškina E. Brukštuvienė ir sako, kad optimalus kiekis viena tona žuvies hektare, nors teoriškai galima išauginti iki 3 t. Tačiau kuo didesnis tankumas, tuo didesnė tikimybė, kad žuvys sirgs.
Tuose pačiuose tvenkiniuose auga ir lydekos. Jos savotiški sanitarai, naikinantys pašalines žuvis. Pavyzdžiui, karosai, kurie nepaprastai vislūs. Lydekos išnaršinamos ir suleidžiamos į tvenkinius, kuriuose gyvena bent metų karpis.
Kalbant apie karpius, didžiausi laikomi motininiai karpiai – reproduktoriai, kurie gyvena atskiruose tvenkiniuose, lepinami. Ateityje jie bus „čipuojami“, kad būtų galima sekti kiekvieną iš 300 reproduktorių. Būtent ši banda ir yra didžiausias tvenkinių turtas, nes karpis neršia tik sulaukęs penkių metų. Karosai neršia tris kartus per metus.
„Karosus parduodame turguje. Kai kurie žmonės juos mėgsta, kiti perka katinams“, – dėlioja direktorė.
„Siaubingiausia šių metų diena kovo 16 d. kai paskelbė karantiną. Negalėjome atsivežti veislinės medžiagos ir tvenkinių neįžuvinom. Reikia pripažinti ir tai, kad „Tušti narvai“ (kovotojai už gyvūnų gerovę red. past.) mus įveikė “, – aiškina D. Brukštienė ir sako, kad iki šiol jie buvo savotiški rinkos įkaitais – karpiais galėjo prekiauti tik ten, kur buvo akvariumai. Prekybos tinklai šio prekybos būdo dėl gyvūnų gynėjų reikalavimų masiškai atsisako.
Be to, buvo ir vartotojų įprotis pirkti gyvą žuvį. Bendrovė buvo priversta statyti žuvies apdorojimo cechą, kuris kainavo virš milijono eurų. Į parduotuves tieks jau išdorotus karpius, ateityje gamins pusfabrikačius ir galutinį produktą.
„Neturime kiekių, kurie reikalingi eksportui. Anksčiau veždavome į Lenkiją, tačiau tai pigesnė šalis nei Lietuva ir su jais prekiauti nebeapsimoka. Lietuvoje trūksta vartojimo kultūros, nes iki šiol nebuvo platesnės karpio vartojimo kultūros, kokia yra Vokietijoje. Gerai, kad tai keičiasi, nes atsirado daugybė mažų rūkyklėlių, kurios sėkmingai gyvena“, – aiškina tvenkinių ūkio vadovė ir neslepia, kad pradėti cecho veiklą bus ypatingai daug iššūkių, nes reikės ne tik užauginti, bet ir sukurti bei pagaminti kokybišką produktą, kas nėra paprasta.
Direktorė sako, kad plės ir auginamų žuvų asortimentą – atsiras eršketai. Bus teikiama ir paslauga – parduodami leidimai žvejams, kurie mėgsta gaudyti dideles žuvis.
„Visgi mūsų ateitis yra perdirbimas. Gamykla jau stovi, reikia tik kelių leidimų ir galėsime pradėti veiklą. Tieksim šalto ir karšto rūkymo karpius, tačiau pagrindinis bus šviežias pakuotas produktas – tai karpio file, pjausniai. Ateityje bus ir pusgaminiai – paruošti kepsniai, kuriuos parsinešu liks tik įdėti į orkaitę. Pradžioje dirbsime tik su karpiu, o po to plėsime asortimentą, nes įeiti į rinką nėra paprasta“, – džiaugiasi E. Brukštuvienė.