Vieną savaitę nusipirkęs už 2,5 euro maždaug pusės kilogramo varškės sūrį ir nenusivylęs jo skoniu, kitą – jau pasiprašiau į svečius apžiūrėti gyvą pavyzdį, kaip smulkūs Dzūkijos ūkininkai, dėl Afrikinio kiaulių maro praradę galimybę auginti kiaules ir nusivylę pieno supirkimo kainomis, atranda naujas galimybes.
Šimtametis raudonų plytų namas
Mikyčiai visai nepanašūs į tą merdėjantį kaimą, kuriuos mėgsta apraudoti besiilgintieji kolchozinių laikų. Gal todėl, kad nuo Lazdijų – Alytaus plento čia veda asfaltuota kelio atšaka, o gretimame Šventežerio miestelyje veikia stipri langų gamybos įmonė. Ir žemės čia ne tokios prastos, kaip šilinėje Dzūkijoje, nors šiemetė sausra molio kalnelius buvo kaip reikiant išdžiovinusi, žemesnėse vietose vis tiek kažkas užaugo. Pakeliui pastebėjau nemažai naujos technikos ūkininkų kiemuose, kelias mėsinių galvijų bandas, o apie naujus namų stogus, langus ir dailiai sutvarkytą aplinką neverta nė užsiminti.
Taip ir parlydėjau ponią Birutę iš turgaus į jos kiemą Dvaro gatvėje, prie beveik 100 metų senumo raudonų plytų namo, taisyklingu stačiakampiu apsupto skirtingais laikais išdygusių ūkio pastatų. Tarpukariu netoliese veikė Megelinsko plytinė, bet ne kiekvienas ūkininkas tada galėjo sau leisti pasistatyti mūrinį namą.
Kulkos prazvimbė virš galvos
Tokie – darbščiausi ir tvarkingiausi – pokarį pirmiausiai užkliuvo okupantų valdžiai, todėl B. Ščerbetkienės seneliai buvo ištremti, o jos mamą nuo kelionės į Sibirą išgelbėjo kaimynė, suvyniojusi į didžiulę dzūkišką skarą ir paslėpusi.
„Trėmimas vyko 1949 m. kovo 27 d. Mama uždėjo batukus ir liepė bėgti pas kaimynus. Tada buvau dešimtų metų. Man bėgant, stribai pradėjo šaudyti, kulkos prazvimbė virš galvos. Tėvai ištremti išbuvo 9 metus ir grįžo“, – pasakojo D. M. Muliuolienė.
Pasak B. Ščerbetkienės, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie vieni pirmųjų atsiėmė 12 ha žemės ir pradėjo ūkininkauti, o 2006 m. ūkio valdymą perėmė jos sūnus ir nusipirko dar 3 ha, netoliese savo ūkį turi žentas su dukra, susidomėję kanapių auginimu, bet tai tebūnie tema kitam pasakojimui.
Sumažino gyvulius
Mišriame ūkyje buvo ir javų, ir 14 melžiamų karvių, nemažai vištų ir kiaulių. Pastarųjų teko atsisakyti dėl Afrikinio kiaulių maro, o karvių skaičių mažinti privertė juokingai mažos pieno supirkimo kainos.
„Mažinom gyvulius, kad mudvi su mama galėtumėm jais pasirūpinti, tai mažesnių už putpeles neradom“, – juokavo ponia Birutė.
Karvutė tik liko tik viena, kad turėtų pieno savo reikmėms ir galėtų pagaminti kelis sūrius pardavimui turguje ir iš namų – saldžius su džiovintais vaisiais ir su aštriais prieskoniais, varškės ir senoviškas rauginto pieno.
„Prieš porą metų, kai sugalvojau „mažinti karves“, tai atidaviau brolio sūnui šieno presą. Jis atsidėkojo padovanodamas narvelį su pora dešimčių putpelių. O kadangi turime inkubatorių, tai perėjome ir prisidaugino teik, kad dabar tikslaus skaičiaus net negalėčiau pasakyti, ne mažiau 150 jų yra“, – kalbėjo B. Ščerbetkienė.
18 kiaušinių parduoda už 1,5 euro
Ūkininkė teigia, kad putpeles reikia laikyti narvuose, nes paleistos laisvai vaikščioti po kiemą jos perskrenda visas tvoras, nežinia kur nuklysta ir, skirtingai nuo vištų, daugiau nesugrįžta. Šeria jas savo žemėje išaugintais ir savo malūne sumaltais kviečiais ir žirniais, įmaišydama maltų kriauklių ir vitaminų. 18 putpelių kiaušinių dėžutę parduoda už 1,5 euro. Už išperintą iš apvaisinto kiaušinio putpeliuką galima gauti 0,50 euro.
„Pagal dydį 3 putpelių kiaušiniai atstoja vieną vištos, bet yra daug sveikesni, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, nes neturi cholesterolio. Virtus juos galima valgyti neluptus, su visu lukštu“, – aiškino D. M. Muliuolienė.
Lietuvoje tėra vos per 40 putpelių ūkių, dauguma jų smulkūs, todėl B. Ščerbetkienė įsitikinusi, kad šita kryptis gali būti perspektyvi ir ketina gausinti paukščių pulką ir oficialiai įregistruoti savo putpelyną. Tik už jas skiriamų išmokų dydžiu dar nespėjo pasidomėti.