Šitaip yra ir daugėdiškės Ramutės Šatkauskienės kieme – kur pažvelgsi, ten į saulę stiebiasi ilgakočiai jurginai. Jų, vis kitaip „karpytų“, ten gal pusantro šimto. Rudens gėlės džiugina kaimynų akis, o Ramutė prie jo, atrodo, jau pratusi. „Pas mane vos tik sniegas nutirpo – iškart gėlės žydi. Taip visada yra, nieko čia ypatingo“, – kuklinosi moteris, savo valdas aprodydama į svečius įsiprašiusiems žurnalistams.
Jurginus sodino slėpdama bulves
Jurginai pas Šatkauskus galvas kelia visur – prie laiptų į namus, prie šiltnamio, prie bulvių priešais kaimynų langus. Moteris juokiasi, kad 40-ies arų sklype jų net daugiau nei daržovių.
Įdomiausia tai, jog liepsniažiedžių jurginų eilę daugėdiškė sodino tam, kad nuo kaimynų akių paslėptų savo lysvę bulvių.
„Jūs tik pažiūrėk, kaip jie gražiai gyvena – koks namas, koks kiemas, kokia aplinka... – mostelėdama ranka kaimyninio namo pusėn sako daugėdiškė. – O tos mano bulvės jiems vaizdą gadino. Galvojau, kaip ton pusėn žiūrės?! Tai ir pasodinau jurginų. Dabar ir jiems gerai, ir pati džiaugiuosi.“
Tiesa, apie savame kieme kuriamą grožį R. Šatkauskienė garsiai nešaukia. Į savo kiemą nekvietė ir žurnalistų – tai buvusi moters kaimynė Rimantė redakcijon atsiuntė elektroninį laišką, norėdama pasidžiaugti darbščiaranke gėlių puoselėtoja.
„Manau, tai turėtų būti paviešinta. Koks grožis... Tikras džiaugsmas akims tokiais sunkiais laikais“, – gyrė laiške.
Sodinti gėlių – su ramentais
65-erių daugėdiškė šiame kaime gyvena nuo 19-os metų. Atsikėlė 1975-aisiais su vyru ir dukra, po to gimė sūnus ir pagrandukė.
Per tuos metus šeima net triskart kaime keitė gyvenamąją vietą. Keitėsi ir darbai. Moteris iš pradžių kelerius metus kolūkyje dirbo aplinkos agronome, vėliau – sandėlininke, visą laiką ūkininkavo. Užaugo vaikai, abu su vyru išėjo užtarnauto poilsio, tačiau meilė gėlėms, užgimusi nuo vaikystės, taip ir neišblėso.
Šį pavasarį moteriai gydytojai pakeitė kojos sąnarį. Atrodo, dėl savęs gyvenančiam pensininkui belieka kojas ištiesti, patogiai įsitaisyti prie televizoriaus, mėgstamos knygos ar mezginio ir – ilsėtis.
Tik ne Ramutei. Juk pavasarį reikia rudenį nuimtus jurginų šakniagumbius vėl susodinti į žemę. Tad daugėdiškė nė minties neturėjo, jog šįmet jurginų atsisakys – į pagalbą pasikvietusi kaimynų berniuką, išsiruošė jų sodinti... su ramentais. Užtat šiandien įvairiaspalviais šių gėlių žiedais gali džiaugtis ne tik ji, bet ir aplinkiniai.
Nors moteris vis kartojo nemananti, kad jos kiemas kuo ypatingas. Esą nėra jis toks išpuoštas, kaip pas kitus.
„Nueinu kitur – kiekvienas akmenėlis vietą turi, viskas išblizginta. Nežinau... Man taip neišeina. Nėra čia idealios tvarkos – viskas taip kaimiškai. Ir sodindama gėles tvarkos nežiūriu: pamačiau – gražu, ir nešu į namus, o dar nė nežinau, kur sodinsiu“, – nuotaikingai pasakojo moteris.
Nors jurginus mėgsta jau seniai ir kasmet savo gėlių ūkį atsišviežina, paklausta, kaip pasirenka, kokie jurginai jos kieme žydės, moteris tik nusišypso. Nežino ji tų veislių – viską daro taip, kaip jaučia. Perka tuos, kurie akį patraukia, sodina ten, kur tą akimirką pagalvojo, kad bus gražu.
Ir rodydama šįmet naujai prie laiptų sužydusius jurginus moteris juos vadina tiesiog naujokais.
Puošia ne vien jurginais
Kadaise ūkininkavę, šiuo metu Šatkauskai galvos dėl ūkio darbų nebesuka – nei karvių, nei kiaulių nelaiko. Tiesa, turi keletą vištų, kad kiaušinius galėtų valgyti kaimiškus, o ne parduotuvėje pirktus.
„Vyro paukščiai, mano – gėlės. Aplink juos sukdamiesi ir gyvenam“, – šeimos buitį nupiešia Ramutė.
Nors gyvulių ūkis ir panaikintas, kitas – gėlių, tik plečiasi. Todėl nuobodžiauti nėra kada, juolab kad moteriai tarp gėlių suktis patinka. Sako, jau ir dukra pyksta, kad šitiek gėlynų užsiveisė.
„Vieną kartą ji bandė suskaičiuoti darželius sklype. Žinokit, nesuskaičiavo“, – juokiasi Ramutė.
Rudenį tu gėlių mažiau likę, bet šiltuoju metų laiku pas Šatkauskus galima pamatyti ir snieguolių, ir lelijų, ir tulpių, ir gausybę kerų rožių, ir kitų augalų. Laistyk juos, prižiūrėk, kitaip puoselėk – žiūrėk jau ir vakaras.
Džiaugiasi daugėdiškė ir kadaise pačios užveistu obelų sodu. Sako, kiekviena turi savo istoriją.
„Šita atvežta iš Rietavo – Mockaus, o ta – pirmojo agronomo Alberto Norkaus...“ – žvalgydamasi po savo sodą tęsia Ramutė.
Čia ir akmenų akmenėlių nestinga, ir visi jie kažkada jos pačios sunešti, suvežti, sudėti.
Atrodo, pasakoti apie savo rankomis nuglostytus augalus Ramutė galėtų visą dieną, tačiau atėjus metui įsiamžinti prie jurginų daugėdiškės entuziazmas išblėsta.
„Geriau duokit žolę pjaut ar ką kitą daryt, tik neliepkit pozuoti... Nemoku ir nemėgstu“, – bando atsikalbinėti moteris. Bet mūsų fotografas vis tiek ją įamžina. Švytinčią tarp gėlių – tokią, kokia Ramutė ir yra kiekvieną dieną.