Todėl šiemet, kai Dzūkijos nacionalinis parkas paskelbė sumanymą išvalyti salą nuo krūmų ir joje kas vasarą įkurdinti mėsinių herefordų veislės galvijų bandą, pasisiūlė juos perimti savo globai.
Kaimynai karves ganė drauge
Bendruomeninio karvių ganymo tradicijos Merkinėje išliko stebėtinai ilgai – iki pat XX a. paskutinio dešimtmečio. Rimtas vyras pražilusia barzda A. Dzimanavičius atvirauja paauglystėje pats piemenavęs. Jo genama ne tik savų, bet ir kaimynų karvių banda nuėsdavo žolę Nemuno pakrantės slėnyje ir palei Straujos upelį, todėl pakrantės neužaugdavo krūmais ir medžiais, o pievose perėdavo gerokai daugiau, negu šiais laikais, rūšių paukščių. Į salą, tiesa, tuomet karvių jau neplukdė, ši tradicija jau buvo išnykusi.
Pradėjęs vykdyti ornitologinį projektą, Dzūkijos nacionalinis parkas svarstė įvairius būdus atkurti tas paukščių buveines, bet pasirinko autentiškiausią – atgaivinti ganymo tradicijas. Atostogaujantį parko direktorių laikinai pavaduojantis Kraštotvarkos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius sako, kad mėsinių galvijų įkurdinimas saloje yra tik viena iš gerokai didesnio projekto dalių, bet būtent tai mane ir domina – visą projektą kaip nors pasiviešins patys, o gal ir aš kada aprašysiu. Čia ne „Grynas“, o „Agro“ skyrelis, todėl norėjau sužinoti, koks bus tolimesnis iš Estijos vos prieš savaitę atgabentų į Merkinę galvijų likimas.
„Gamtos fotografas Jonas Bilinskas, lankęs Merkinės mokyklą, prisimena, kad, berods 1967 m. abi Nemuno salos buvo pilnos žuvėdrų ir kirų. Paskui kažkam ministerijoje „sušvietė“, kad karvės išmindys kiaušinius ir uždraudė ganyti. Mūsų lankytojų centre eksponuojamose 1950-ųjų nuotraukose tos salos buvo plikos, be jokių medžių ar krūmų. O kai užaugo, paukščiai ten nesiveisė, tik Merkinės brakonieriai tinklus leisdavo“, – pasakojo G. Valentukevičius.
Skatins dzūkus gyventi ne tik iš grybų uogų ir pašalpų
Galvijų bandą Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai vadina „pagalbine priemone palaikyti atviras buveines“. Šį pavasarį jie pakvietė Merkinės bendruomenę į talką išvalyti salą nuo medžių ir krūmų, o kad to nereikėtų daryti kasmet, sumanė atgaivinti ganymo tradiciją.
„Tai yra galimybė vietos ūkininkams. Mes turime vieną bandą prie Darželių kaimo, kurią prižiūri pati parko direkcija, nes ten tiesiog nepavyko rasti galvijininkyste susidomėjusių ūkininkų.
Neverslūs tie dzūkai. Merkinėje sukvietėme gyventojų susirinkimą, pakvietėme svečių iš Žuvinto biosferos rezervato, kur toks sumanymas jau anksčiau įgyvendintas. Ten žmonės galvijus laiko ir yra patenkinti“, – kalbėjo G. Valentukevičius.
Galimybe rūpintis parko galvijais susidomėjo pora ūkininkų, bet A. Dzimanavičius turėjo pranašumą, kadangi jo žemės driekiasi pakrantėje kaip tik ties viena iš Nemuno salų. Bus sudaryta sutartis, pagal kurią ponas Algimantas po 5 metų turės grąžinti tiek galvijų, kiek buvo jam perduota, o visas prieauglis liks jam.
„Gal tai išsivystys į kažką rimtesnio. Juk ir baidares kažkada nuomodavo pati parko direkcija, paskui atsirado pirmieji 2 privatūs nuomotojai, o dabar tai tapo sėkmingu verslu, kuriuo užsiima po 5 žmones kiekviename kaime. Norime parodyti, kad čia galima gyventi ne tik iš grybų uogų ir pašalpų, bet ir ūkininkauti“, – sakė G. Valentukevičius.
Jo teigimu herefordai – nereikli galvijų veislė, kuriai nereikia šiltų tvartų, pakanka tik vandeniu pagirdyti, žiemai parūpinti šieno ir stoginę nuo šlapdribos pasislėpti.
Prie apžvalgos bokšto nori atidaryti kavinę
Jei Merkinėje kas rengtų versliausio dzūko rinkimus, gali būti, kad A. Dzimanavičius juos laimėtų didele persvara. Susipažinau su juo dar XX a. pabaigoje, ieškodamas kažkokios automobilio detalės, nes Algimantas tada supirkinėjo daužtus automobilius, ardė juos ir prekiavo detalėmis. Paskui pirmasis pristačiau skaitytojams įspūdingo dydžio kolhozinėje kuro cisternoje įrengtą ir ant ratų užkeltą A. Dzimanavičiaus pirtį „Drakonas“. Jau ne jaunas vyras spėdavo ir plaustu po Nemuną svečius paplukdyti, ir rinkimų apylinkės komisijai pavadovauti, o jo paveldėtose arba supirktose žemėse stovi net ir Dzūkijos nacionalinio parko apžvalgos bokštas.
Panaudos sutartimi perduodamas kelis arus bokšto statybai, A. Dzimanavičius teigia iš karto pagalvojęs, kad prie jo galima tikėtis nemažo turistų srauto. O kur žmonės sustoja, ten galima jiems pasiūlyti užkąsti ir išgerti. Todėl ponas Algimantas dabar derina su Dzūkijos nacionaliniu parku, kokį kavinės statinį galėtų teisėtu būdu suręsti savo žemėje, prie apžvalgos bokšto automobilių stovėjimo aikštelės.
„Galvojau kažką įdomesnio. Aš gi esu ūkininkas, turiu Dzūkijos nacionaliniame parke, Rodukos kaime fermas, net ir sportinį žirgą – Amerikos ir Rusijos ristūnų veislių mišrūnę kumelę Radą. Kai išgirdau, kad parkas siūlo paimti mėsinius galvijus, iškart kilo mintis, kad galėčiau gerokai išplėsti iš jų gautą bandą. O kai pamačiau, kokie mieli tie herefordai, neliko jokių abejonių“, – pasakojo A. Dzimanavičius.
Du metus dirbs negaudamas pajamų
Tvankią popietę su ponu Algimantu pėsti leidžiamės į Nemuno pakrantę ties apžvalgos bokštu. Jis dar spėja papasakoti, kaip prieš savaitę galvijus atvežęs vilkikas čia užklimpo dzūkiškame smėlyje ir traukiant jį prireikė net ugniagesių pagalbos.
Elektriniu piemeniu aptvertas nemažas drėgnos paupio pievos gabalas dar nelabai panašus į ganyklą – aukšta žolė daugiau išmindyta, negu nuėsta. Toliau pievos smarkiai nukentėjo nuo sausros, žolė visiškai virto šienu, bet prie pat Nemuno drėgmės dar užtenka.
„Čia dabar ganosi herefordų veislės veršiukas ir 9 telyčios. 4 iš jų – vyresnės, atsivestos rudenį, o likusios dar labai jaunos, šio pavasario. Tokio amžiaus jiems dar reikia atidesnės priežiūros. Po kelionės iš Estijos keli kosėja, jei nenustos, teks kviesti veterinarą“, – kalbėjo A. Dzimanavičius.
Jo teigimu, tos mielos jaunos telyčaitės kitą pavasarį jau bus suaugę karvės ir galės atsivesti palikuonių. Tai reiškia, kad pirmus porą metų vyrui teks dirbti negaunant iš bandos jokių pajamų, o šienas iki šiol Dzūkijoje kainavęs 10–15 eurų už vieną ruloną, dėl sausros gali gerokai pabrangti.
Po poros savaičių Algimanto bangos laukia persikėlimas į Nemuno salą. Tam skirtas plaustas jau stovi Dzimanavičių sodybos kieme. Bet dar reikia tvirto troso, kuris atlaikytų upės pastangas nusinešti plaustą žemyn, link Jonionių ir Netiesų.
„Turiu gerą „Honda“ variklį, pabandysiu taip pritaikyti, kad per rankinę sankabą būtų galima valdyti plaustą“, – pasakojo A. Dzimanavičius.
Sutarėme, kad būsiu pakviestas į galvijų plukdymą, nes tokį vaizdą ir DELFI AGRO skaitytojams, ko gero, bus įdomu pamatyti.
Dar pagąsdinu poną Algimantą kažkada mano tėvo, rašytojo Romo Sadausko, vėlyvuoju sovietmečiu dirbusio „Mūsų gamtos“ žurnale, papasakota istorija, kurią jis išgirdo iš poeto Sigito Gedos tėvo. Lazdijų rajone vienas ūkininkas kiekvieną pavasarį nuplukdydavo savo avių bandą į Snaigyno ežero salą, o rudenį jas iš ten paimdavo gerai atsiganiusias. Bet kartą atplaukęs rado tik kailius, o salos viduryje išdidžiai tupėjo nutukęs vilkas.