Žinoma šunų kirpėja teigia paukštininkyste susidomėjusi sau pačiai visiškai netikėtai, kai pamatė plimutrokų veislės gaidį, kuris jai taip patiko, kad net kojos per kelius ėmė linkti.
Žinoma kaip šunų kirpyklos įkūrėja
Susipažinome su Deimante Esebua Lazdijų miesto parke surengtų vištų lenktynių metu, kur jos dukros treniruojamam paukščiui iki patekimo į prizininkų trejetą pritrūko vos kelių sekundžių. Nesunku buvo pastebėti, kad į varžybas ji atsivežė ne tik greitas, bet ypatingo grožio, retų veislių vištas. Tik paskui sužinojau, kad Deimantė su šeima tokiose varžybose smaginosi ne pirmą kartą – tris metus iš eilės važinėjo į Ukmergės rajono miestelį Pabaiską, iš kurio ir kilo tokių varžytuvių tradicija.
Peržiūrinėdamas renginio nuotraukas pastebėjau, kad vienoje iš jų D. Esebua rankose laiko varžybų dalyvio anketą, o joje nesunku įžiūrėti adresą ir telefoną. Beliko paskambinti ir įsiprašyti į svečius. Kiek sutrikdė tik tai, kad internete ieškant informacijos apie Deimantę, daugiausiai galima sužinoti apie jos Alytuje įsteigtą šunų kirpyklą, šunų mylėtojų klubą ir kitas su paukščiais visai nesusijusias veiklas. Ir tik ilgiau pakalbėjęs išgirdau pasakojimą, kaip jos susižavėjimas naminiais sparnuočiais pamažu nustelbė nuo paauglystės tebesitęsiančią draugystę su keturkojais.
Vis dėlto šunų kirpimo D. Esebua visiškai neatsisakė – klientai iš visos Lietuvos ir užsienio atvyksta tiesiai į namus, kartais specialiai dėl to atsigabena savo šunis iš Vakarų Europos šalių. Tarp paukščių gerai jaučiasi ne tik jų šeimininkai, bet ir 3 vos paūgėję kačiukai. Deimantė sako iš savo mamos pirmiausia atsivežusi jų porą, bet vienam likusiam buvo liūdna, tai paėmė ir tą. Tik Robertas nuogąstavo, kad katinai nepradėtų skriausti viščiukų, bet kol kas tokios bėdos dar nenutiko.
Pamačius gaidį kojos ėmė linkti
Apleistą sodybą su 4 ha žemės Domantonių kaimo vienkiemyje D. Esebua nusipirko prieš 12 metų. Sako, namo stogas tuomet buvo sulinkęs kaip arklio nugara. Moteris juokauja, kad po skyrybų su pirmuoju vyru jam liko visi verslai, o jai – vaikai ir lūšna. Bet tada dar nė neįtarė, kad remontuoti namą pasamdytas meistras Robertas taps tuo žmogumi, su kuriuo susies tolimesnį savo gyvenimą.
Pirmieji paukščiai sodyboje atsirado ne iš karto.
„Kartą mano mama, gyvenanti kaime prie pat Alytaus, per Naujausius metus išsiperino kalakučiukų ir nežinojo, ką žiemą su jais daryti. Nusprendžiau gelbėti, paėmiau 16 kalakučiukų pas save, auginome kambaryje. Pavasarį išnešiau į laisvą šunų voljerą. Kalakutai užaugo, pradėjo muštis. O paskui lydėjau mamą pirkti veislinių viščiukų ir kai pamačiau plimutrokų veislės gaidį, man jis taip patiko, kad kojos per kelius ėmė linkti. Nusipirkau 15 plimutrokų viščiukų, o prie jų Robertas norėjo brama veislės, ir taip prasidėjo...“ – pasakojo Deimantė.
Moteris prisiminė, kad tada vienas veislinis viščiukas kainavo 70 litų (20,27 euro), o apie tai, kokia iš jų nauda galėtų būti, tuomet nė nebandė. O kai pradėjo galvoti, suprato, kad vienintelis būdas atgauti bent dalį sumokėtų pinigų – patiems pradėti prekiauti veisliniais paukščiais ir jų kiaušiniais.
„Sakiau, padarom atskirus gardus kiekvienai veislei, užauginam ir turėtų kažkas gautis, jus ne mes vieni Lietuvoje tokie kvaili, kad šitokius pinigus išleidom. Nusipirkome inkubatorių, kažkas išsirito iš tų kiaušinių“, – kalbėjo D. Esebua.
Kiek kainuoja kiaušinis
Po kelių nesėkmingų pirkinių, kai Lietuvos paukštininkai Deimantei ir Robertui pardavė ligotus arba netinkamus veisimui paukščius, ji atrado kelius į Vengriją.
„Kelionė tolima, per 1200 kilometrų, bet Vengrijoje būna didelės mugės, kuriose galima įsigyti veislinių paukščių. Jie turi senas vištų auginimo tradicija, o kainos ilgą laiką buvo gerokai mažesnės, negu Lietuvoje“, – sakė R. Kavaliauskas.
Pirmaisiais metais apie kokį nors pelną svajoti nebuvo prasmės.
„Nusiperki vištą ir gaidį, tai kiek ta viena višta gali išstenėti kiaušinių – daugiausia po vieną per dieną. Kai paukščių pulkai padidėjo, jau tada galėjome galvoti apie pajamas“, – pasakojo Deimantė.
Šiuo metu didžiąją dalį pajamų ji uždirba parduodama apvaisintus veislinių vištų kiaušinius, kainuojančius nuo 1 iki 1,5 euro už vienetą.
Paklausti, ar patys valgo kiaušinius, abu atsakė labai juos mėgstantys ir tuo metu negalvojantys apie kainą. Juolab, kad ant stalo dažniausiai patenka jaunų, vos pradėjusių dėti, garduose dar be gaidžio gyvenančių arba laisvai vaikštančių po kiemą vištų kiaušiniai. Būna, kad kuris nors brangiai pirktas gaidys nesugeba atlikti savo pareigos, tai jo veislės vištų būrio kiaušiniai parduoti veisimui jau netinka, bet kiaušinienei – kuo puikiausiai.
Robertas prisiminė, kad kurį laiką iš jų ūkio veislinius kiaušinius urmu nupirkdavo perpardavinėtojai iš Rusijos, ko gero nelabai legaliai juos nusigabendavo į savo šalį, ūkyje prie Maskvos išperindavo viščiukus ir juos išveždavo parduoti į Tadžikistaną. Šis verslas užsibaigė Rusijai pradėjus taikyti sankcijas iš Europos teikiamai žemės ūkio produkcijai ir sugriežtinus krovinių patikrą.
Dabar dauguma klientų Deimantę ir Robertą susiranda internete, o toliausiai jų vištų kiaušiniai nukeliauja iki Estijos. Dalyvauti su savo paukščiais mugėse ir parodose D. Esebua sako vengianti, nes kelionėje vištos patiria stresą, gali užsikrėsti ligomis.
Grūdus perka tik iš smulkių ūkininkų
Paklausta, kuo lesina gausų vištų būrį, kurio pati jau nesugeba suskaičiuoti, Deimantė pasakojo: „Turime receptą – traiškyti kviečiai. Perkam juos iš ūkininkų, kurių sąžiningumu pasitikime. Turguje pirkti vengiam, nes kartą Garliavoje įsigijome porą maišų labai gražių kviečių už gerą kainą, parvežėme, ir kai pradėjome jais lesinti vištas, kitą rytą jos atrodė kaip girtos. Veterinaras apžiūrėjo ir liepė skubiai keisti pašarus – grūdai nupurkšti herbicidais. Kuo iš smulkesnio ūkininko perki, tai jis neturi pinigų visokiems chemikalams, nors tie kviečiai ir neturi tokios prekinės išvaizdos, kartais kokia piktžolės sėkla įsimaišo“.
Jokia europine parama paukščių augintojai teigia nė nebandę naudotis, tik už 4 ha pievų, kurias nušienauja ir šieną paima 15 melžiamų karvių laikantys Deimantės tėvai, gauna tiesiogines išmokas.
45 arų sodybos kiemas šiuo metu aptvertas elektriniu piemeniu, saugančiu nuo valkataujančių šunų ir lapių, bet negalinčiu apginti nuo vanago. Atskirai aptverti tenka ir daržą, nes laisvai vaikštančios vištos kaip mat jį iškapstytų. O agurkus ir moliūgus D. Esebua įsigudrino pasodinti į šieno rulonus, kad jų nepasiektų lesti žalumynus mėgstantys sparnuočiai.
Ekskursija po paukščių ūkį galėtų užsitęsti visą dieną, nes prie kiekvieno aptvaro Deimantė ir Robertas pasakoja, kuo ypatinga jame laikomų vištų veislė, kurios iš jų daugiau niekas Lietuvoje neturi, o ir man pačiam, nuo šio pavasario auginančiam vos 6 komercinių veislių dedekles, nuo tokių grožybių raibsta akys.