Pora susipažino Anglijoje, kai abu ten išvyko skinti braškių. Pirmi trys mėnesiai, anot Jurgitos, tikrai nepriminė romantikos – jie abu lyderiai, tad Mindaugas ant jos pyko, kai iš Panevėžio kilusi mergina sulaukdavo pagalbos iš kitų. Kretingiškis į merginą pažvelgė kitaip, kaip jie atsitiktinai išsiaiškino gimę tą pačią dieną, tik ji buvo keleriais metais jaunesnė. Kartu kukliai atšvęstas gimtadienis ir tapo jų romantiškų jausmų pradžia. Grįžęs į Lietuvą Mindaugas nepamiršo Jurgitos – susirado ją Panevėžyje, atvažiavo į darbą. Dabar šeima sako eina koja kojon ir lyderių charakteriai tik padeda – jei ko imasi, abu tai daro drąsiai ir palaikydami vienas kitą.
Iššūkių nepabūgo
Ūkis taip pat buvo drąsi pradžia, mat iš nežinojimo teko padaryti nemažai klaidų. Visgi tai poros noro sukurti neįprastą uogų ūkį neataušino. Iššūkių nepabijojusi šeima sako, kad dabar uogų paklausa milžiniška, parduoda viską ir dar pritrūksta.
„Prieš 12 metų, kai svarstėme, ką auginti, buvo labai populiaru serbentai. Juos ir siūlė mums draugai, bet norėjome to, kas dar nebuvo populiaru, – atvirauja Mindaugas. – Esu baigęs agronomiją, tad kilo mintis kurti ekologinį ūkį, o šaltalankius pasirinkome ekspromtu, norėjome auginti ne tą patį, ką kiti. Dar studentui teko dirbti pas Viktorą Pranckietį, keista dabar jį matyti nebe studentiškomis akimis. Dabar viskas kitaip atrodo.“
Studijuodamas Kaune M. Jurgutis sako domėjęsis ir aktinidijomis, ir kiviais, kuriuos po truputį ėmė auginti lietuviai. Taip studijuodamas įvairius augalus ir krūmus jis nemažai išmoko, tačiau, kai po mokslų ėmėsi šaltalankių ūkio, niekas neturėjo praktikos, kaip juos auginti, tad nelabai kas galėjo patarti.
Pradėjo be žinių ir patirties
„Nei technologijų, nei žinių... Turbūt pirmasis šaltalankius auginti pradėjo ūkininkas Linas Šliauteris Akmenės rajone, iš jo įsigijome pirmų ūglių. Tuomet atrodė, kad Lietuva maža, tad, jei šaltalankiai auga Akmenės rajone, augs ir pas mus. Pasodinome rudenį, tačiau pavasarį pamatėme, kad gal trečdalis prigijo. Teko vėl imtis darbo ir sodinti naujai. Įsipareigoję buvom auginti tūkstantį augalų, tikrintojas tiek ir turi rasti. Keletą metų vis nesisekė. Darėme vageles, pribėgo vandens į vagas, pradėjo augalai mirkti, vėl numirė. Tada sukasėme kalnelius, kad neapsemtų vanduo. Buvo ekologinė programa, turėjome įsipareigojimų penkeriems metams, tad iškart nemetėm visko, nors ir buvo sunku. Po truputį Lietuvoje atsirado daugiau sodinukų. Vėliau supratome, kad jie iš visokių pakampių surinkti. Teko ir patiems ieškoti, patiems kasti karjeruose, dabar jau visus karjerus žinome“, – atviravo Mindaugas.
Metai iš metų augindami šaltalankius šeima sako sužinojusi, kad medeliai skiriasi. Yra vyriški ir moteriški, juos reikia sodinti šalia, kad būtų derliaus. O iš pradžių krūmus jie sodino bet kaip, tad teko nemažai padirbėti, kol suprato, kaip viskas turi būti.
Jo sutuoktinė Jurgita neslepia, kad, kol pagaliau nuskynė pirmą derlių, praėjo ne vieni metai.
„Kai krūmai augo, iš toli atrodė pilni uogų, o priėjus arčiau jos retos, juk viso medžio nešaldysi. Skinamos tik produktyvios šakos. Viso medžio švariai nuskinti ir negalima, nes kitais metais nebus jokio derliaus. Tik penktais metais pirmas uogas nuskynėme. Nepaprastai džiaugėmės, kai pagaliau sulaukėme derliaus“, – šypsosi Jurgita.
Sutuoktinis pridūrė, kad net apėmė euforija, kai po ilgų darbo metų pagaliau pavyko užauginti uogų. Tačiau paskui vėl iškilo galvosūkis, kaip jas nurinkti nuo šakelių.
Technologijos
„Žinojome, kad reikia uogas sušaldyti, bet ką daryti išėmus iš šaldiklio? Aš baigusi verslo vadybą, o vyras agronomas, tad laukėme, gal jis ką pasakys, bet jis irgi nežinojo, kaip tas uogas nurinkti. Šakelės badosi, o mes keturiese susėdę prie stalo skabėme nuo jų tas uogas, net rankas susibadėme iki kraujo, kol vienam sūnui kito mintis, kad reikia uogas suvynioti į ką nors ir trenkti į stalą. Sako, mama, duok rankšluostį. Tada sudėjo kelias šakeles ir trenkė į stalą vieną kartą, kitą. Išvynioja, o visos uogos atsiskyrę“, – pirmuosius atradimus pasakojo moteris.
Tuomet jau liko atrinkti švarias uogas, išrinkti lapelius. Kaip tai padaryti, Jurgita sako sugalvojusi gana greitai – prisiminė, kaip močiutė uogas atrinkdavo. Padarydavo tokią tarsi čiuožyklą, tad šeima panaudojo seną rašomą stalą pakeliama dalimi.
Jau ne vienus metus uogas parduodantys ūkininkai sako, kad vis dar nėra daug informacijos apie jų naudą, kaip ir ką gaminti, tad nemažai eksperimentavo. Jurgita bandė kepti pyragus su jomis, tačiau daugiausia spaudžia sultis ar verda sirupus. Taip pat užpila šaltalankių arbatą.
„Bėgant laikui sužinojome, kad lapeliai irgi naudingi kaip vaistažolė. Net šakelės naudingos arkliams, nuo jų kailis blizga. Buvo minčių išdžiovinti, tačiau tam reikia džiovyklos. Niekas nenorėjo apsiimti, sako, orkaitėj džiovink“, – patirtimi dalijosi vyras.
Gelbėja socialiniai tinklai
Be to, paruošti šią vaistinę medžiagą ne taip paprasta.
„Lapelius reikia skinti tik vyriškų augalų. Jie skinami gegužės pabaigoje, kai jau būna apdulkinę moteriškus medelius, kurie veda uogas. Lapelių prašo ir žaliavalgiai, ir kiti, kurie domisi natūraliais papildais. Be to, daug apie šaltalankius domėjausi per socialinius tinklus. Vaikai sukūrė feisbuko paskyrą, po truputį atsirado pirkėjų iš Klaipėdos ir Plungės. Dabar atvažiuoja žmonių ir iš Palangos, Šventosios, Šilutės. Nė nereikėjo skelbti jokios reklamos, atsirado pirkėjų tiek, kad net uogų neužtenka. Šiemet pirmi metai, kai visus metus turime uogų ir iki kito derliaus jų dar turėsime“, – sako Jurgita.
Rūpestis šaltalankių ūkio produkcija patikėtas Jurgitai. Sutuoktinis juokiasi, kad žmona – ir gamybos, ir cecho vadovė. Nors keletą metų moteris dar turėjo kitą darbą, tačiau, kai derlius vis gausėjo, sako nebegalėjusi ten darbuotis.
„Pajutau, kad nebespėju, nes grįžus iš darbo tekdavo dirbi su šaltalankiais, o atostogas imdavau šaltalankių derliui nuimti. Tai tokios ir atostogos. Dabar mes vasarą dirbame, o ilsimės žiemą – slidinėjame. Poilsis Turkijoje abiejų netraukia“, – sako moteris.
Verslu tapo per septynerius metus
Kol ūkis ėmė maitinti šeimą, praėjo maždaug septyneri metai. Mindaugas sako, kad galėjo gauti naudos jau anksčiau, tačiau nežinojimas ir patirties trūkumas pakišo koją. Be to, reikalavimai vis kito, nors dorai niekas jų taip ir nepagrindė.
„Tiesiog nebuvo tiek informacijos, kaip dabar. Net kai paklausi, kodėl toks turi būti tarpas tarp medelių, niekas neturi atsakymų. Po 5–7 metų jau norėjosi viską mesti, nes reikalavimai, neapkalbant, nenormalūs“, – atvirauja vyras.
Anot šeimos, pasitaikė net kuriozinių dalykų, pavyzdžiui, šalia užaugusių ir sutvirtėjusių medžių kažkas sumanė būtinybę kalti kuoliukus. Kol ūgliai jauni, šeima sako ir taip rišusi juos prie kuoliukų, tačiau prievolė yra prievolė, tad, kai sulaukė reikalavimo kalti kuoliukus šalia brandžių medžių, nesiginčijo – kitu atveju gali tiesiog nubraukti išmokas.
Keisti reikalavimai
Gana keistai skambėjo ir patarimai, kaip apsaugoti uogas nuo muselių. Esą prie medžio reikia pririšti lipnių musgaudžių. Vyras prie vieno medžio jų tiek priraišiojo, kad šaltalankis atrodė lyg kalėdinė eglutė. Tik tie musgaudžiai nepadėjo – muselės vis tiek į uogas pridėjo kiaušinėlių.
Dar viena nesmagi pusė – tikrintojams pasirodė, kad per mažai išskinta uogų, ir pagrasino bauda.
„Pernai gavome raštą, kad baus mus, nes nenuskintos uogos. O juk lijo, uogos, kurios liko, jau praradusios kokybę, jas dar paukščiai gali sulesti... Paliktos, nes netinkamos vartoti. O tikrintojai pravažiuodami mato, kad nenuskinta. Per liūtis juk uogos nudaužytos, praradusios savo vertę. Čia panašiai, jei ant obels kabo obuolys, – teoriškai ir lapkričio 15 galima jį valgyti, juk kabo ant šakos. Šernui gal ir valgomas, bet ant stalo juk negali dėti“, – paaiškino Mindaugas.
Sutuoktinė antrina, kad mielai būtų skynusi kiek įmanoma daugiau, juk uogos juos maitina, tačiau netinkamos yra netinkamos, o ir švariai išskinti negalima, nes visiškai nugenėtas medis derliaus nebeduos keletą metų.
Šaltalankius auginantys žmonės sako, kad tai ne tik skanios, bet ir itin vertingos uogos, mat šaltalankiuose yra karoteno, vitaminų C, E, F, PP, folio rūgšties, gliukozės, sacharozės, geležies, boro, mangano, organinių rūgščių, rauginių medžiagų. Jos stiprina imunitetą.
Be to, pagaminti sirupo nėra sudėtinga. Jurgita sako, kad tai – vos kelių minučių darbas: litras sulčių, 70 gramų cukraus, sultis pakaitinti iki 70 laipsnių.
„Jei neturite termometro, reikia stebėti putą. Ji pakyla iki poros centimetrų, tada išjunkite. Virti reikia ant lengvos kaitros. Šaltalankiai – aliejinės uogos, tad cukrus labai greit ištirpsta“, – pataria moteris.
O štai grožio procedūroms atlikti uogų Jurgita sako dar neišbandžiusi, tačiau pamačiusi prekybos tinkluose kosmetiką atkreipia dėmesį, kuri pagaminta su šaltalankiais.