Specializacija bendrovėms tapo neišvengiama
Neseniai Žemės ūkio ministerijos kvietimu mes, grupė žurnalistų lankėmės poroje žemės ūkio bendrovių Šakių rajone. Pirmoji: Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė: čia turi darbą 83 vietos žmonės, kasmet sėja apie 800 ha javų, laiko 1 328 galvijų, iš jų 667 melžiamų karvių. Bandą sudaro holšteinizuoti Lietuvos juodmargių veislės galvijai (vidutinis primilžis iš karvės jau pasiekė 8 tūkst. l). Apie 70 proc. pajamų bendrovė gauna iš pieno ūkio, o kita – iš augalininkystės. Pats gyvulininkystės kompleksas - vienas moderniausių ne tik rajone, bet ir visoje šalyje. Bendrovė sugebėjo tam pasinaudoti ES lėšomis, pridėdama, aišku, nemažą dalį ir savo uždirbtų pinigų.
O dar neseniai, vardija bendrovės vadovas Petras Puskunigis, jie sėjo ir žieminius bei vasarinius kviečius, ir žieminius rapsus, ir kukurūzus. Laikė nemažą kiaulių bandą. Vėliau paskaičiavo - neapsimoka. O žlugus linų perdirbimo įmonėms, bendrovė nebeaugina ir jų. Tiesa, linų perdirbėjai taip ir liko jiems skolingi trečdalį milijono. Po to keletą metų augino cukrinius runkelius. Plečiantis gyvulininkystei, ūkis didino pašarams skirtų kukurūzų pasėlių plotus. Bet kukurūzų ir cukrinių runkelių nuėmimo terminai sutapo, tad griškabūdiečiai atsisakė auginti runkelius. Dabar vietoje jų auginami kviečiai, rapsai bei miežiais. Kviečiai ir rapsas - parduodami, o miežiais - šeriama gyvulių banda.
Griškabūdžio ŽŪB pajus yra pasidaliję maždaug 200 narių. Pajų koncentracijos procesai neaplenkė bendrovės – tam, kad išvengtų svetimo kapitalo atėjimo, bendrovės nariai sutiko, kad kontrolinis įmonės pajų paketas būtų sutelktas vienose – bendrovės vadovo – rankose.
Kita aplankyta ŽŪB - Voniškių taipogi yra nedidelė, turinti apie 1 400 ha žemės. Antrą dešimtį gyvulininkyste besiverčianti bendrovė palaipsniui, bet nuolat atnaujina ūkio infrasuktūrą. 2005 m. bendrovėje buvo pastatyta moderni ferma, kur po vienu stogu įrengtos šiuolaikiškos patalpos darbuotojams, karvidės, talpinančios iki 300 karvių bei karvių melžimo aikštelė. Neseniai baigta dar viena, dar modernesnė. Bendrovės pirmininkas Henrikas Braškys skaičiuoja naujovių privalumus: pagerėjo gyvulių laikymo sąlygos - dar labiau padidėjo ir primilžiai. Apie Voniškių ŽŪB karvių pieno kokybę kalba tik vienas faktas: iš esmės tik iš jo ir gaminamas garsusis puskietis fermentinis sūris “Liliputas“. Tad šios bendrovės ateitis - tik intensyvi labai kokybiško pieno gamyba.
O juk ir vienos, ir kitos bendrovės galėjo ir nebūti. Arba priešingai - tokių kolektyviai valdomų žemdirbių ūkių galėjo būti žymiai daugiau. Juk dar 1994 - 1998 m. tokių ŽŪB buvo...net 4 tūkst.!
1992 metų žemės reforma: kaip ideologija nugalėjo blaivų protą
Tačiau turėti žemės ūkio paskirties žemę - dar ne viskas. Žemė turi būti apdirbama (nuolat ir kruopščiai) ir, aišku, nešti pajamas. Va čia ir išryškėja milžiniškas skirtumas tarp to, kas sukuriama individualiame ir kas - kolektyviniame ūkyje. Pasirodo, vardija J.Kraujelis, 1 ha ŽŪB naudmenų Lietuvoje sukuria 5 174 Lt per metus. Ūkininkai (ir stambieji, ir smulkieji) tesukuria 2 436 Lt. Pašnekovas tęsia toliau: jei iš visos žemės ūkio paskirties žemės būtų skuriama tiek, kiek ir ŽŪB valdomose, tai kasmet mūsų žemės ūkio indėlis į BVP būtų ne 7 mlrd. Lt, o visi 12. Ir, tęsia J.Kraujelis, visi žino žemės ūkiui skirtą parodą „AgroBalt“. Tik ar daug iš ten apsilankančių atkreipia dėmesį: o kokiems gi ūkiams skirta ten eksponuojama technika? Ir pats atsako: tik stambiems ūkiams ar ŽŪB. Tokia ta kapitalizmo realybė: visi smulkieji mūsų ūkininkai automatiškai atsiduria (nes joks bankas ar kredito unija jų nekredituos - naujai technikai ar žemei įsigyti) už intensyvios žemdirbystės ribų. Tai yra, tampa neperspektyviais. Ir kiek iš jų gali maitinti amatai, daržininkystė, priekoninių augalų augnimas ar kaimo turizmas? Tik gana nežymią dalį. Tad kokia tų smulkiųjų ūkininkų daugumos ateitis? Gana miglota.
ŽŪB: kurios jau išliko - turėtų gyvuoti ir toliau
J.Kraujelis vardija priežastis, „nužudžiusias“ didžiumą tų iš 4 tūkst. ŽŪB: dideli ūkiai būdavo dirbtinai skaidomi. Gyvulininkystės komplekas - jau „ŽŪB“, kuro bazė - taip pat, mechanizacijos dirbtuvės - taipogi. Tokios „bendrovės“ egzistavo tol, kol talpyklose buvo kuro ar fermose - pašarų gyvuliams šerti. Tačiau be tragikomiškų žemės ūkio reformos pavyzdžių būta ir tokių, kurie vertė iš koto ir gana rimtas bendroves. Štai gana ilgą laiką iš jų būdavo galima bet kada išstoti, o pajų - pasiimti natūra. Ir jei koks Suvalkijoje esančios bendrovės pajininkas išsireikalaudavo sau cukrinių runkelių sėjamąją, tokia bendrovė automatiškai ir iširdavo. Laimei, jau koks dešimtmetis, kai išstoti galima tik nustatyta tvarka, o turėtas pajus išmokamas tik pinigais. Dar dalį bendrovių sunaikino vadinamieji „berniukai“: kai greitus pinigus užsidirbę asmenys puolė supirkinėti dirbamos žemės plotus. Deja: žemių prisipirko, bendrovių - suardė nemažai, tačiau planuoto pelno negavo nė vieni „berniukai“. Žemės ūkis - ne prekyba NT ar metalais.
O ugnį, vandenį ir varines triūbas pergyvenusios ŽŪB tikisi ir toliau išlikti gana margame mūsų šiuolaikinio kaimo peizaže.