Verslininkas atviras – tokios ūkininkavimo formos buvo beviltiškos, nes tik privati nuosavybė verčia žmogų dėti visas pastangas, kad būtų pasiektas pats geriausias rezultatas.
Kolūkis, kuriam ėmėsi vadovauti J. Jagminas, tai trys tūkstančiai hektarų žemės, 800 kiaulių, 600 galvijų, dirbo 300 žmonių. Tai tokia žemės ūkio artelė, kuri funkcionavo panašiai, kaip dabar žemės ūkio bendrovės. Sovietmečiu, teoriškai, jo savininkai buvo ten dirbantys žmonės, praktiškai, valstybė.
„Santykiai ir požiūris į darbą tada ir dabar nelyginami. Pirmiausia, kolūkis ar tarybinis ūkis nebuvo nuosavybė. Šiandien Lietuvoje nėra neišdirbtų laukų, tada tai niekam nerūpėjo – tiesiog būdavo nuleidžiamas planas. Reikėjo dirbti ne sau, bet sovietų valdžiai. Turėjai vykdyti kažkokį planą ir neaišku, ar už tai ką nors gausi“, – aiškina buvęs kolūkio pirmininkas Jonas Jagminas.