„Šiuolaikinis pirkėjas išrankus: nori tamsių, skanių trešnių, tačiau tokias uogas vedančių medžių veisles Lietuvoje auginti sudėtinga ir rizikinga“, – teigia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro specialistas Darius Kviklys.
Užauginti nelengva
Vyšnių, trešnių verslinių sodų, anot Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjo D. Kviklio, Lietuvoje praktiškai nėra.
„Šiuolaikinis pirkėjas išrankus: nori tamsių, skanių trešnių, tačiau tokias uogas vedančias trešnių veisles Lietuvoje auginti sudėtinga ir rizikinga. Geros veislės nepakelia šalčio, o tos, kurios nebijo šalčio, netoleruoja lietaus – nuo jo vaisiai sutrūkinėja“, – dėsto D. Kviklys.
Belvederyje, Marijampolėje bandyti įveisti dideli trešnių sodai, prisiminė mokslininkas, po šaltų 2011–2012 metų žiemų išnyko, beliko kelios eilės medžių. Trešnes dėl jų palyginti didelio lepumo Lietuvoje auginti per brangu. Bene stambiausia augintoja ir eksportuotoja – Vengrija, daug uogų atvežama ir iš Moldavijos.
Vyšnios pranašesnės, jei naudojamos perdirbimui
Vyšnios statusas, teigia D. Kviklys, Lietuvoje kitoks – ją valgydavome kaip desertą, nors tam kaip tik skirta trešnė. Vyšnios dėl rūgštumo tinkamos perdirbti, tad jas dideliais kiekiais lengviau realizuoti nei trešnes.
Nors pramoniniu perdirbimu užsiima „Kėdainių konservų fabrikas“, Lietuvoje prisirpusi vyšnia perdirbėjams vis tiek nepakankamai pigi, nes vyšnynuose nėra įdiegta automatizuota surinkimo purtant technika, uogos renkamos rankomis. Tačiau nors perdirbėjams vyšnia brangoka, ją savo uogienėms mielai renkasi sodininkai mėgėjai ar turgelių lankytojai.
„Apskritai mažesnę vyšnių kainą lemia didesnis atsparumas ekstremalioms klimato sąlygoms, pakantumas šalčiui, o didesnį vartotojų nuperkamą kiekį – įsisenėjęs tautiečių įprotis uogas konservuoti namuose ir kaupti uogienės, kompoto atsargas žiemai. Tuo metu saldžios trešnės perdirbimui netinka – vartojamos tik šviežios“, – aiškina Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas.
Jo spėjimu, prekybos centruose lietuviškos vyšnios ir trešnės sudaro 0 proc. parduodamų uogų, turguje galbūt rasite 5–10 proc. lietuviškų trešnių ir 15 proc. vyšnių.
Uogų kainą lemia oras
Vyro spėjimą patvirtina patys prekybos centrai. „Maxima“ parduotuvių tinklo Komunikacijos skyriaus vadovės Renatos Saulytės teigimu, mažai ūkininkų gali pasiūlyti tokį kiekį trešnių, kad būtų galima patenkinti paklausą ir klientų lūkesčius. Be to, įvežtinės trešnės neretai būna kur kas saldesnės ir gardesnės.
Iš Ispanijos ir Graikijos importuojamų trešnių kilogramas „Maximoje“ šiuo metu atsieis 3,39 euro. Kainai įtakos turi oras: jei trešnes auginančiose šalyse praūžia lietus arba užsibūna sausra ir dėl to nukenčia derlius, prastos kokybės uogos nėra importuojamos. Taigi, mažėjant pasiūlai, parduotuvėje kaina gali staigiai kilti. Jei oras palankus – uogų daug ir jos skanios, o pasiūla viršija paklausą, kainos tampa priimtinesnės.
„Rimi“ už kilogramą trešnių teks pakloti 4,99 euro, bet dažnų akcijų metu, sako tinklo viešųjų ryšių vadovė Giedrė Bielskytė, kaina krenta iki 1 euro ar net žemiau. „Rimi“ trešnės pasiekia iš Italijos, Graikijos, Turkijos, rečiau – Albanijos ar kitų Balkanų šalių. Taigi visos trešnės prekybos centruose atvežtos iš svetur.
Smaližiams – tonos saldžių uogų
„Maximoje“ trešnių per mėnesį sezono metu parduodama 600–1500 kg, o akcijų metu – net iki 7,5–9 t. Tokius kiekius neegzistuojanti Lietuvos vyšnių ir trešnių pramonė turėtų būti pajėgi pristatyti parduotuvėms, jei norėtų konkuruoti su užsienio produkcija. O kol kas Lietuvoje užauginamas palyginti menkas uogų derlius, kuris, manoma, realizuojamas kitais pardavimo kanalais, ne per prekybos tinklus.
Vyšnių, pavyzdžiui, „Maximoje“ visai nėra, o „Rimi“ prekybos salėse šios uogos retkarčiais pasirodo, bet ne visada lietuviškos. Pasak prekybos tinklų atstovių, rūgštokos vyšnios didelio prekybos tinklų klientų dėmesio nesulaukia. Uogas, ypač trešnes, lietuviai mėgsta saldžias. Būtent todėl vyšnių prekybos centruose rasti beveik nepavyks.
Kol ši tendencija nesikeis, prireikus kibiro vyšnių uogienei išsivirti, teks apsilankyti turguje. O kol Lietuvos klimatas neleis auginti saldžias uogas vedančių trešnių, prekybos centruose nematysime ir šių uogų su vietos geografine žyma.