Sutuoktiniai žodžius „kaimas“, „darbas“ taria taip, tarsi jais įvardijami dalykai jiems būtų šventi. Jie su didele meile ir aistra kuria savo ūkį, savo laimę kaime. Ir nė kiek nesigaili, kad paliko miestą, kad ne kartą atsispyrė valdiškų darbų vilionėms.
Užaugo kurmių, bičių šeimose
„Kurmių šeimose užaugome – darbo nebijome, užtai kaimas ir traukė. Traukė prie žemės, nes taip esame užauginti. Mes, kaimo bičių vaikai, nuo mažų dienų dirbome. Į kraują mums kaimas ir darbas įaugę. Viskas įgimta.Tėvai meilę darbui ir kaimui įskiepijo. Abu esame iš trijų vaikų šeimos, abiejų tėvai sunkiai dirbo kolūkyje. Džiaugdavomės, kai vesdavosi veršelių girdyti, bulių šerti. Esame senovinis jaunimas, – vis kitaip tą pačią mintį stiprina Kristina ir Artūras, atsakydami į klausimą, kodėl, metę darbus mieste, įsikūrė Krūvanduose, rizikuodami likti be pragyvenimo šaltinio. – Jauni buvome, tad rizikavome.
Noras gyventi kaime buvo stipresnis už baimes. Tikėjome, kad neprapulsime, juk darbingi – rankas, kojas turime.“
Seniai į širdį įsidėjo
Kristina užaugo Kairių kaime, esančiame prie pat Krūvandų, Artūras – Čekiškėje. Susipažino ankstyvoje vaikystėje. Kristina patikslintų, kad kūdikystėje: „Mūsų tėvai artimai bendravo. Kai Artūras buvo pustrečių metų, o aš – dviejų ar trijų mėnesių, jis pirštu taikėsi į mano išverstas akis.“
„Nuo tada auginausi žmoną, – šypsosi Artūras, pridurdamas prisiminimą iš ankstyvos judviejų jaunystės: – Einu su mama pro braškes ravinčią Kristiną. Mama priekaištaudama sako: „Tokia mergina, o tu į ją nežiūri.“ Man perša ją, o aš seniai saulę piešiu...“
Užspausdavo bendrabučio sienos
Kristinai nebuvo aštuoniolikos, kai pradėjo draugauti su Artūru. Abu išvyko į Kauną mokytis: ji – į Marijampolės pedagoginės mokyklos filialą, jis – į Statybininkų rengimo centrą.
Bebaigdama mokslus Kristina įsidarbino vaikų darželyje. Artūras tapo apsaugininku. Po darbo grįžęs į tėvų nupirktą bendrabučio kambarėlį, pasijusdavo prastai.
„Baigęs darbą dar turėdavau energijos. Bet parėjus namo ji dingdavo. Įlendi į kambarėlį, ir apima tingulys, niekur eiti nenoriu“, – Artūras prisimena, kaip jį veikė ankšta gyvenimo mieste erdvė.
Nebuvo savaitgalio, kad Artūras ir Kristina neparvažiuotų pas tėvus, nepadėtų ūkio darbuose. „Bet sekmadienio vakare grįžti į bendrabutį, ir vėl sienos užspaudžia“, – kankinystę mieste mena Artūras.
Tėvai dovanojo karves
„Kai mirė Artūro močiutė, liko ši sodybėlė. Jo mama liepė manęs paklausti, ar aš norėčiau čia gyventi. Jei taip, bendrabučio kambarėlį teks palikti broliams. Jei ne, sodybą parduos ir pinigus padalys, – prisiminimų estafetę perima Kristina. – Buvau linkusi gyventi kaime. Susituokėme 2001 metais. Bendradarbiai smerkė, kad lendame į kaimą, „tokią glūdumą“. Nekreipėme dėmesio. Puolėme tvarkyti namelį, aplinką. Ir vieno, ir kito tėvai dovanojo po dvi karvytes. Dvejus metus pieną vežėme pas mano tėvukus į Kairius, kad daugiau už jį gautume. Mat tėvukų vardu ūkis registruotas buvo.“
Ir vėl metė darbus
Sutuoktiniai darbus gavo praėjus pusmečiui, kai apsigyveno Krūvanduose. Artūras Čekiškės senelių namuose dirbo ūkio dalies vedėju bei vairuotoju, kūriku, Kristina – Saulėtekio pagrindinėje mokykloje ugdė ikimokyklinukus.
„Ir vėl savo noru metėme darbus. Mat pagausėjo ūkis – nuo keturių karvyčių iki dvidešimties. Per sunku buvo 4 valandą keltis, eiti į tvartą, paskui skubėti į darbą. Nenorėjome samdyti darbo jėgos. Samdytas yra samdytas... Paskaičiavome, kad pajamos už pieną atstoja atlyginimą, ir paaukojome darbelius“, – aiškina Kristina, neslėpdama, jog mokykloje dirbdama pelnė vaikų meilę, tėvų pagarbą.
Optimizmo netrūksta
Ar dabar, kai labai kritusios pieno supirkimo kainos, jaunieji ūkininkai nesigaili, kad metė valdiškus darbus?
„Nesigailime. Vis tiek sau ponai esame. Jei kas nepasisekė, tik save paburnoji. Kaime kiek turi, tiek užtenka. Ne pagal poreikius reikia gyventi, o pagal piniginės storį. Džiaugiamės, kad sunkmetis užklupo, kai nesame įsipareigoję bankui. Visa laimė, kad gauname išmokas už žemę. Prieš kelias dienas į sąskaitą įkrito dyki, papildomi pinigai – kompensacija dėl embargo. Svarbu, valgyti turime, – teigia Kristina ir Artūras. – Kai ūkis mišrus, dalį javų išsikuli, o dalį pardavęs padengi išlaidas trąšoms. Negi parduosi karves ir lauksi pašalpų? Šiandien blogai, rytoj, tikėkimės, bus geriau – padidės pieno supirkimo kainos. Jei dejuosi, gyvenimas dar labiau apkars. Esame sveiki, turime sveikus tėvus, ko daugiau reikia? Išsišnekame, padejuojame savųjų rate, ir vėl pirmyn.“
Iš kur toks optimizmas? „Tėvai įskiepijo, sakydami, kad pinigai uždirbami, svarbu, kad esame sveiki, gyvi. Jie įskiepijo ir tai, kad žmogų, kuris atėjo į tavo namus, būtina pavaišinti.“
Ūkį plėtė mažais žingsneliais
„Pradėjome nuo nulio, – gyvenimo kaime pradžią mena sutuoktiniai. – Ūkį plečiame labai mažais žingsneliais. Baugu plėsti imant europinę paramą, kai mažai nuosavos žemės.“
Kristina ir Artūras iš pradžių turėjo 2,75 ha nuosavos žemės, dabar turi 20 ha. Nuomoja 60 ha. Bandoje – 25 karvės.
„Išlepinome karvutes. Visos pačių užaugintos, todėl labai mielos. Prie tos vienaip reikia prieiti, prie anos kitaip. Viena karvė neleidžia melžti, kol pašnervio nepakasysi, – šypsosi Kristina. – Nebuvo naudos iš svetimų karvių. Jas pirkome, kai reikėjo padidinti bandą, kad gautume europinę paramą pagal standartų laikymosi ir nitratų direktyvas. Ar parduos žmogus gerą karvę? Ne. Parduos sunkesnio charakterio, kuri spardosi, arba nesusikergiančią. Vienos karvutės sąnariai ėmė nelaikyti. Teko atsisveikinti su pirktinėmis karvėmis, kai prieauglį užauginome.“
Nuovargis ištirpsta gamtoje
K. ir A. Dovidaičiai nuo naujų metų už pieną, parduodamą UAB „Rimdalė“, gauna 17 ct/l.
Jie sako, jog gyvenimas kaime turint nemažai galvijų – rutina, tačiau ne beviltiška. Ypač vasarą sukiesi kaip voverė rate. Tačiau, pasak Artūro, atsisėdi po sunkių ūkio darbų pavėsinėje, ir išgaruoja nuovargis. Štai ką reiškia gamta, sodybos erdvė, ją puošiantys šeimos narių darbai bei mintys apie naujus. Naujumu šviečia karvidė, žydi gėlės. Liaudiško stiliaus pavėsinė – Artūro statyta. Gėlės – žmonos aistra. Ji jų šiltnamyje užsiaugina ne tik, kad papuoštų aplinką. Parduodama gėles pinigėlio prisiduria. Nugriūti grasina močiutės tvartas. Žemės ūkio technika po atvirumu dangumi mirksta – senutis „Donas“ visai surūdys. Garažo reikia.
„Kaime gyvenant – užburtas ratas: vienas galą taisai, statai, kitas griūna“, – šypsosi Artūras, išsiduodamas, jog jam miela, kūrybiška tokia rutina. Pasak jo, miestiečio kita rutina. Kiekvienam savo.
Kristinos palaima – žiemą mėgautis šiltų namų ramybe, siuvinėti, atšilus – rankas į žemę sukišti.
Ir jūra pasimėgauja
„Nuvažiuojame ir prie jūros, ir į kino filmus Kaune. Jei prie jūros, ūkį prižiūri abiejų tėvai. Mūsų kaimo žmonės – geri, nuoširdūs, draugiški, bėdoje gelbsti. Kaimo aplinka vaikams saugesnė nei miesto. Čia vaikas gali paleisti mamos ranką ir džiaugtis erdve. Kaimo žmonės didesnės moralės, nes jiems svarbu, ką kiti apie juos galvoja. Netiesa, kad kaimas prasigėręs. Kas tuo netiki, tegu atvažiuoja į Krūvandus: žmonės darbštūs, tvarkingi. Ir miestiečiai įsikuria, pritampa“, – gyvenimo kaime pranašumus vardija Kristina ir Artūras. Jų vaikai darbo nebijo. Dvylikmetės Gretos ir devynmečio Manto pareiga – pašerti triušius. Kai kaimynai paprašo parduoti triušienos, pinigai atitenka vaikams.
Krūvandų gyventojai per Valstybės dieną, liepos 6-ąją, eina per kaimą nešini trispalve ir giedodami Lietuvos himną. Tai – Kristinos idėja.
Bendruomenė
Kristina ir Artūras džiaugiasi savos gatvės gyventojais: „Sveikiname vieni kitus gimtadienio proga. Mūsų lūpose „einame gerti arbatos“ reiškia „einame sveikinti su gimtadieniu“. Prie maistu apkrautų – lietuviškų – stalų susirenkame ir jauni, ir seni. Kartu švenčiame ir Naujuosius metus, Užgavėnes. Šiuos Naujuosius sutikome kaimo turizmo sodyboje.“
Kauno rajono meras 2010 m. K. ir A. Dovidaičiams įteikė padėką už pažangų ūkininkavimą ir bendruomeniškumą.
„Reikia labai norėti ir nebijoti darbo“, – paslaptį, kaip susikurti laimę gyvenant kaime, išduoda jaunieji ūkininkai.